-
Kristus mus išvadavo, kad būtume laisvi. (Gal 5, 1)
Maldos galia
Dažniausiai ištariami niekuo neišsiskiriantys maldos žodžiai, tačiau jos galiai apsakyti paprastų žodžių neužtenka. Malda man yra ne kartą padėjusi, o kiekvienąsyk vis labiau stebiuosi jos galia. Labai norėtųsi išgirsti ir apie Jūsų maldos veiksmingumą. O gal kas nors išdrįstų paprieštarauti maldos galiai? :)
- Norėdami komentuoti, prisijunkite.
Naujausia galerija
Apklausos
Nariams
Šiuo metu svetainėje
0 narių ir 0 svečių.
Kitos svetainės
Biblija - Šventas Raštas
Katalikų Bažnyčios Katekizmas
Vatikano II Susirinkimo dokumentai
Vatikano radijas
Kaišiadorių vyskupija
Palaimintasis Teofilius Matulionis
Palaimintasis Mykolas Giedraitis
Pivašiūnų šventovė
Katalikai.lt
Marijos radijas
Katalikų pasaulio leidiniai
Socialinis Bažnyčios mokymas
Gyvenimo ir tikėjimo institutas
Natūralus šeimos planavimas
Naprotechnologija
Nevaisinga šeima
Nebijok vėžio
Bernardinai.lt
Kunigų seminarija
Egzorcistų asociacija
Pašvęstasis gyvenimas
Gailestingumo versmė
Guronių rekolekcijų namai
Vievio parapijos bendruomenė
Kaišiadorių parapija
Elektrėnų parapija
Vievio parapija
Kazokiškių bažnyčia
Žiežmarių parapija
Merkinės parapija
Širvintų parapija
Jiezno parapija
Giesmės.lt
Jėzuitai
Maldos galia
Šį liudijimą - Tėvuko pasakojimą - užrašė dukra Meilutė Parašinskienė (Elektrėnai)
Norėčiau pasidalinti mintimis apie tai, kaip malda išgelbėjo žmogaus gyvybę. Mano Tėvukas Jonas Cikanavičius, iš Beižionių parapijos, pasakojo, kaip jis tarnavo 16-toje Lietuvos divizijoje, tuo metu kai į Lietuvą atkeliavo Rusijos kariuomenė ir prasidėjo Lietuvos okupacija. Rusijai okupavus Lietuvą iš karto buvo pakeisti kariuomenės vadai (Lietuvos karininkus suėmė ir išvežė), o visi tarnavę eiliniai kariai prievarta buvo palikti toliau tarnauti, tik perrengti į Sovietų armijos karių uniformas. Lietuvos 16-toji divizija buvo performuota į Sovietų Sąjungos kariuomenę.
Prasidėjus II Pasauliniam karui, jie buvo pasiųsti kariauti kaip Sovietų Sąjungos kariai. Tėvukas pasakojo, kad jis, kaip Sovietų Sąjungos karys buvo nukeliavęs net iki Smolensko (Rusija), bet niekada nebuvo iššovęs iš ginklo.
Prie Smolensko 1941 metų vasarą jų dalinys papuolė į nacių kariuomenės apsuptį ir jie buvo paimti į nelaisvę. Vokiečiai juos uždarę išlaikė 3 paras, o po to nutarė visus sušaudyti. Tačiau prieš tai jiems liepė išsikasti duobę, kurioje jie būtų palaidoti. Iškasus didžiulę duobę, Tėvukas kitiems keturiems į nelaisvę patekusiems lietuviams pasakė:
- Broliai, lietuviai, atsiklaupkime ir prieš mirtį pasimelskime...
Tėvukas visą laiką ant kaklo nešiojo škaplierių (du medžiagos gabalėliai su Jėzaus ir Marijos vardų inicialais, sujungti juostele), o kišenėje turėjo rožinį. Visi atsiklaupė, persižegnojo, Tėvukas paėmė rožinį, pabučiavo škaplierių ir visi garsiai pradėjo melstis Rožinio maldą lietuvių kalba. Ir tuomet tiesiog įvyko stebuklas! Prie jų priėjo vienas vokiečių karininkas ir 'darkyta' lietuvių kalba pasakė:
- Lietuviai, kelkitės ir aš jus paleisiu namo!
Visi lietuviai be galo apsidžiaugė, bet iš karto pagalvojo, kad vokietis tiesiog pasijuokė iš jų.
Tačiau paskui anas paaiškino, kad jis truputį mokąs lietuvių kalbą, nes gyveno Lietuvoje, kai vokiečiai buvo užėmę Klaipėdos kraštą (Mėmelį). Karininkas juos nusivedė į būstinę, išrašė pažymėjimus ir paleido į namus. Tačiau ne visiems pavyko pasiekti Lietuvą. Grįžo tik dviese, kiti išsekę mirė pakeliui į namus.
Keliavo jie tik naktimis, nes bijojo pakliūti į rusų ar baltarusių rankas, kurie galėjo susidoroti su jais kaip su Tėvynės išdavikais. Dieną slėpdavosi miške. Valgyti nieko neturėjo, pas žmones eiti prašyti maisto irgi bijojo. Visą kelią maitinosi tuo, ką rasdavo miške - augalų šaknelėmis, uogomis. Prieš miegą, nors ir labai pavargęs, Tėvukas sukalbėdavo dalį Rožinio.
Namus pasiekė maždaug po trijų mėnesių labai išsekęs, bet gyvas. Kaip Tėvukas liudijo, po to atsitikimo jis dar labiau tikėjo į Dievą ir visus to mokė. Kiekvieną dieną kalbėdavo Rožinį. Kartu su žmona išaugino 11 vaikų ir sulaukęs 89 metų iškeliavo į Amžinybę.
Prieštaravimas
Ar tyla reiškia, kad prieštaraujame maldos galiai ir ji yra tik formalumų atlikimas prieš Dievą? Tada apklausoje, ten kur rašoma 'prievolė' neturėtų būti nulio:)
Pokalbis
Esu įsitikinusi, kad jokiu būdu negalima paversti maldos formalumu. Kol tai bus tik formalumas, negalime tikėtis maldos veikimo. Čia kaip su dirbtinėm gėlėm: kaip tikra, bet negyva..:) Maldai galios suteikia vidinis susikaupimas ir nusiteikimas, kurį sąlygoja stipri proto ir širdies jungtis. Man malda labiau primena pokalbį su Dievu, ieškant Jo valios.
Kaip tikra
Kaip tikra, bet negyva... Stipriai pasakyta:)
Bet gal geriau nors kokia nors malda nei jokios..?
Geriau
Gal geriau jokios... Manau, kad Dievui nereikia duoklės. Jam nereikia formalumų. Suvaidinto nuoširdumo... Galėčiau tęsti...
Na
Na mes čia kalbame apie pažengusius maldoje, todėl galime sakyti - geriau jokios. Bet pvz. kai aš buvau vaikas, tai tikrai tik mintinai mokėjau poterius ir berdavau, nes viena ausim tėvas klausydavo. Bet taip kartodama ir kartodama vieną dieną pradėjau girdėti vieną kitą maldos žodį. Dar po dešim metų, dar ir pradėjau suprasti vieną kitą žodį... O atėjo laikas ir labai prireikė to žinojimo, kad yra maldos ir jų mokėjimo mintinai. O kiek tokių suaugusių po šiai dienai?..Todėl ir sakau, kad gal geriau nors kokia nors malda, geriau atėjimas į Mišias nesuprantant, nei visai neėjimas. Ar ne taip?
Skirtumas
Taip. Tik aš čia apie vaidybą truputį užsiminiau... Yra skirtumas tarp vaikiško nesupratimo ir apsimetinėjimo. Vaikai (nesvarbu, ar jauni savo amžiumi, ar jauni tikėjime) taip mokosi. Man tas jų nuoširdus nesupratimas atrodo labai gražiai. Tai jų kelias. :) Tačiau yra ir kita grupė žmonių. Tų, kurie jau nebėra vaikai ir yra kiek labiau pažengę. Kartais jie suprasdami paverčia maldą formalumu. Nežinau, gal dėl tingėjimo, dėl baimės ar dėl nepasitikėjimo. Tai jau negražu. :) Nežinau, ar Jėzui irgi taip atrodo...
Jėzui
Jėzui... čia jau mes riboti.
Įdomu kaip kitiems šios svetainės mirtingiesiems atrodo:)
Įdomu
O kaip Jums atrodo?
Geriau
Geriau nors kokia malda, geriau atėjimas į Mišias... Geriau, nes tai visdėlto ženklai, kad yra poreikis maldai, kad yra Dievo kvietimas į savo gyvenimą. Kad jau kalbam apie maldos galią, tai tas pojūtis ateina tikrai ne iš kart. Kaip ir daugelis dalykų gyvenime, turbūt, pirma yra išmokstami, o tik paskui pritaikomi. Taip ir su malda. Naujos patirtys, išgyvenimai atrakina vis kitų maldos žodžių galią. Ir taip iki laikų pabaigos.
O kas yra duoklė?
O kas yra duoklė? Kai nesigauna mano malda, kai nesilieja, nieko nejaučiu, jaučiuosi pasimetęs tarp visų žodžių ir tylos Dievas juokiasi iš manęs kaip? taip :) ar taip :D ar taip :DD? Tikiu, jog Dievui ne mano pasimetimas svarbus, ne tai kaip aš protingai ar neprotingai Jam pašneku, net ne mano jausmai, bet vien tai, kad aš ateinu pas Jį. Toks koks esu, koks tuo metu galiu būti, net su suvaidintu nuoširdumu (jei nuoširdžiai suvaidinta)...
Man
mm klausia kaip man atrodo? Man atrodo, kad Jėzus mus sužvejoja anksčiau, negu mes Jį :)
Malda
O aš tai visai su Juo nešneku. :) Tiesiog aš žiūriu į Jį, o Jis į mane. Kartais stengiuosi Jį išgirsti, kartais-ne. Teisingai Jūs sakote, be suvaidinto nuoširdumo. Na, tokia, kokia esu: vaikiška, dar tik ieškanti Jo, beveik niekada Jo neišgirstanti ir naiviai tikinti, kad tai Jis priima, kaip maldą, o ir pati tuo tikiu. Nes man dar per sunku melstis taip, kaip reikia...
Gal...
Nuoširdžiai suvaidintas nuoširdumas? :) Na, tada galbūt ne... Nes ateini pas Jį. Bet būna situacijų, kuomet nei širdimi, nei protu neateini ir nenori ateiti. Pavyzdžiui, gali sukalbėti rožinį, bet neišgirsti nei vieno tų maldų žodžio. Kalbi, nes manai, kad reikia... Kalbi, bet nesimeldi. Ir mintys tuomet klaidžioja, kur tiktai nori... Nežinau, gal tokia malda ir yra duoklė. Tik ar štai tokios maldos Jam reikia? Ar tokia malda kažką keičia? Hmz...
Am
Kai Dievą išvesime iš kantrybės tik išoriniais pamaldumo ženklais, tada Dievas prabils kaip Amoso pranašystėj...
(Am 5, 21-23)
Kantrybė
Dievo kantrybė, kaip ir gerumas, neišmatuojami... Taip, kad tikrai Jam tas negresia.:)
O kas dėl Rožančiaus kalbėjimo, tik kad kalbėt, jaučiuosi didvyrė, sukalbėjusi, na, tuos tik keturis pirmuosius poteriukus. :) Ir tikrai nemanau, kad Jam aš esu mažiau brangi už tą, kuris nesuprasdamas, atkalba visas Rožinio dalis.
Aš
Aš irgi tikrai nemanau... :)
Matai
Jei jau esame tikri dėl Dievo kantrybės, tada būkim tokie, kokie esam, ir neškim Jam savo maldų atnašas nematuodami, kiek šiandien įdėjom širdies į savo maldą.
Painiava
Tai jau dabar visai susipainiojau... O galvojau, kad apie ką ką, o jau maldą bus paprasčiausia kalbėti... Kas čia norėtų ir galėtų apibendrint?:) Tai eiti man dabar melstis ar nebūtinai:)
Taip
Daryti taip, kaip AMI darytų..:))
Siūlau
Siūlau diskusiją pratęsti rytoj vakare:)
Labai lauksiu:) Labanakt!
Kantrybė
Dievo kantrybe neabejoju... Kiek sykių aš ją jau bandžiau, niekada dar nenuvylė.:) Ir dar galo nesimato. Gal būt už tai Jį aš ir myliu.
Meilė
Na, kadangi prisipažįsti Jam meilėje kaip mažas išdykęs bet mylintis vaikas, tai ir kantrybė dar tveria:)
Bet atmink, kad yra pasakyta Negundyk Viešpaties, savo Dievo.
Čia ir apie tavo motociklą. Ir dar įsiklausyk, kad tyla gali būti atsakymas dėl motociklo:)
Meilė
Bet kažkodėl tai pilotuoti lėktuvo noro nėra, vadinasi, Dievas žino ką daro, kaip gi kitaip?:)
Nežinau, dar kiek tai lauksiu, o po to jau suvedinėsiu galus su Juo. Arba - arba.
Parašysiu, kaip seksis...:)
Kartais
Kartais Piktasis paradui vadovauja, nebūtinai Dievas troškimus siunčia:)
Malda
Gerus troškimus visada tik Jis dovanoja, o va, kas mano maldos paradui vadovauja, tai reik pagalvoti...:) :) :)
Lygiava
Bet ir nepavargsti gi lygiuotis į Jėzų... Atkakli esi.:) ("nežinau, ar ir Jėzui taip atrodo").
Man mažiausiai gyvenime tai rūpi. Jam reikėjo manęs, aš esu... O visa kita Jo valioje...
Atsiprašau
Atsiprašau. Neberašysiu.
Sorry
Ne, kodėl, rašyk. Protingos tos tavo mintys, smagu pasiskaityti. (tik citatų mažoka :))
Kokių
Kokių citatų?
Auksas
Laimute, tu - auksas, tik niekur nepradink:) Kaip lydekaitė, kad karosai neužmigtų...
Tu tikrai rūpi Jėzui, todėl čia su mumis ir esi:)
Ar
Ar čia nesislepia ironija? Ar čia aš kažko nesuprantu? Ar man tiesiog šiandien bloga diena pasitaikė ir aš to dar nesuprantu? :) Atsiprašau, jei skamba nepagarbiai...
Ne
Kodėl nepagarbiai? Labai pagarbiai:) O diena tau fantastiška pasitaikė:)
Nebežinau
Nebežinau jau... :) Gerai, nebegadinsiu aš čia geros temos. Viskas. :) Žadu pasitaisyti...
Viltis
Ačiū iš visos širdies!
Savaime taip gaunasi...
Trumpai
Turbūt yra dalykų, kuriems jėgų neturėtų pritrūkti...
Jėgos
...tai jau tikrai, be jokios abejonės:)
Gera
Maldoje leidžiu kurti... Tai laisvė. Dedu žodį po žodžio, kartais nesąmonė gaunasi... Ir pasijuokiu, ir paverkiu, ir pasidžiaugiu kartu su Juo. Manau ir Jam patinka, kol kas nesiskundė:) Ir man gerai...
Žinia
Šiandien išgirdau, kad Teresė Avilietė yra pasakiusi: svarbiausia maldoje yra suprasti, kad kalbiesi su tuo, kuris tave myli. Man tai čia super! O kaip jums?
Ir dar
Dar pridėčiau ir Kurį tu myli.
Nežinau
Nežinau ar sutikti su tuo:) Tiesiog kai aš myliu, tai kalbėdama tam kurį myliu, bet nesu tikra ar jis mane myli, esu kiek suvaržyta, stengiuosi patikti, būti geresne, nei esu. Bet kai kalbu tam, kuris mane myli, tai esu tokiam komforte, kad negudrauju, nevaidinu geresnės, nes mane myli visokią ir aš galiu turėti net mėlynę po akimi, bet būsiu gražiausia ir mylimiausia:)
Labiau linkstu link Šv. Teresės pasakymo:)
Ryšys
Aš neabejoju Dievo meile, tačiau jei kalbame apie meilės ryšį, tai juk negali vienas saitas plevėsuoti vėjyje..:) Dievas myli mane ir aš Jį myliu. Šis ryšys yra tamprus. Mylėk Viešpatį Dievą visa širdimi...
Mylimi
Tai ir kalbame apie abipusę meilę. Bet žinojimas, kad mus tikrai myli ir myli amžina meile mus padaro laisvus.
Mylimi 2
Meilė man labiau asocijuojasi su pajautimu, o ne su žinojimu. Čia vis širdies reikalai...:) Man labai patiko kartūzų vienuolių trumpas, bet labai talpus meilės apibūdinimas - Meilė yra ir sąlyga, ir atpildas.
Pusiausvyra
Sako jausmai apgauna... Kaži kas čia galėtų neklystančiai rodyti kelią?:)
Gal laikykimės tada vidurio: ne žinojimas ir ne pajautimas, o supratimas.
Už jausmus:)
...vis norisi rasti saugų vidurį... Kieno gi glėby mes galime pasijusti saugesni?..:)
Ooo!
Oooooooo! Nesakyk taip! Dar gaidžiui nepragydus....
Iš laiškų
Tai kiek kartų iki gaidžių giedojimo dar turiu už jausmus prabilti?...:)
Tačiau visa mes lengvai nugalime dėlei to, kuris mus pamilo. Ir aš esu tikras, kad nei mirtis, nei gyvenimas, nei angelai, nei kunigaikštystės, nei dabartis, nei ateitis, nei galybės, nei aukštumos, nei gelmės , nei jokie kiti kūriniai negali mūsų atskirti nuo Dievo meilės, kuri yra mūsų Viešpatyje Jėzuje Kristuje.
(Rom 8, 37-39)
Neneigiu
Taip, dėl to kas šv. Rašte parašyta aš tikrai nesiginčiju. Bet ar gyvename taip, kaip parašyta? Pavyksta?:)
Ne
Nelabai pavyksta, bet argi dėl to mes būsime atskirti nuo Dievo meilės? Atsiprašau, kad įsiterpiau čia tarp Jūsų... ;))
Tikėkime
Tikėkime, kad ne, bet stengtis vis vien reikia:)
Siekiamybė
Sakyti, kad lengvai pavyksta gyventi taip, kaip parašyta Šv. Rašte, nebūtų tiesa. Tačiau tai yra gyvenimo siekiamybė, sielos kryptis. Nors ir nedidelių pergalių pavyksta pasiekti, tačiau jos teikia ne mažesnį džiaugsmą.
Grįžimas
Grįžtant prie forumo temos, tai peržiūrėjau mūsų visų čia išsakytas mintis ir... Vis tik svarbiausia yra ateiti pas Jį, nes ateidami prisipažįstam meilėje (suprantam tai ar ne) ir pripažįstam, jog Jis myli :)
Akivaizdoje
Šiandien maldoje ypatingai pasijutau Dievo akivaizdoje. Tiesiog... :) Dievas juk į mus žvelgia kiekvienos maldos metu, ir ne tik maldos, tačiau ne visada tai pastebime, o kai pastebime, reiškia gavome malonę. :)
Tikrai, iš jo pilnatvės visi mes esame gavę malonę po malonės. (Jn 1, 16)
!!! Išlaisvinimas
Radau šį straipsnį. Manau, kad kiekvienas turi jį perskaityti.
Jau nebebūk netikintis - būk tikintis. (Jn 20, 27)
Nieko
Nieko mes neskaitom... Niekas mums neįdomu... Viską mes jau ir taip žinom...
Eilėraštis
Kiekvieną dieną sutinku
Tiek skubančių, tuščių veidų.
Ir norisi sušukt: sustokit!
Kur skubat? Žmonės, pagalvokit!
Atsakymą žinau gerai,-
Taip reikia, nes tokie laikai.
Sustosi - tuoj pralenks kiti.
Ir liksi vienas pakely.
O kad žinotum tu, kaip žiauriai klysti,
Kai kasdienybėj savo Dievo nepažįsti.
Tikrai - pasaulis toks, tokie laikai,
Jei iš gyvenimo tu Dievą išvarai.
O Jis kantrus, Jis ištikimas esa,
Jis laukti nepavargsta niekada.
Ir jei širdy yra tikėjimo nors lašas
Ateis ir pasiliks Jis tavyje.
Ir lašas virs gilia malonių jūra
Suprasi, ką šioj žemėj tu veiki,
Jausi, kaip meiliai į tave Jis žiūri,
Kiek meilės ir ramybės Jo širdy.
Suprasi, kaip beprasmiška skubėti,
Kaip palaiminga, tiesiog būti šviesoje.
Ir tai nereiškia, kad neteks kentėti,
Bet patikėk - daugiau nebūsi tamsoje.
Jei kartą Jį į širdį įsileisi,
Jei palytės tave Jo meilė ir šviesa,
Tai, patikėk - nebenorėsi Jo paleisti,
Nes Jis Gyvenimas ir Kelias ir Tiesa.
O kad žinotum tu
O kad žinotum tu, kaip žiauriai klysti,
Kai kasdienybėj savo Dievo nepažįsti.
Šitos dvi eilutės kažaip labai stipriai ir labai man. Tikrai būna, kad Jo neatpažįstu kasdienybėje, smulkmenose, varguose... Ačiū :) Gal kas turi patarimų kaip atpažinti Dievą kasdienybėje? Arba, kad nesupratot, bet pasirodo ten buvo Jis? :)
Ačiū
Visų pirma ačiū Gražinai už eilėraštį! Čia sava kūryba? Jei taip - man labai patiko. Jei ne - man vistiek labai patiko :) O Arūne. Tu mane žinai, bet pasikartosiu dar... Taip, man taip buvo ir tebėra. Anksčiau vadindavau Jį sutapimais, atsitiktinumais, sėkme ir t.t. bet net dabar kartais nenoriu pripažint, kad tai Jis - kartais žiūriu pro pirštus ir galvoju pasisekė :)
Taip
Taip. Čia sava kūryba.Tai dvasinių pratybų pasekmė:)
:)
Kad daugiau tokių pasekmių.
Žinai, Arūne, yra labai gražu
Žinai, Arūne, yra labai gražu, kad galime kasdien klausti - "o šiandien, kurioj vietoj Tave sutiksiu?". Svarbiausia neleisti širdžiai užmigti - aš taip manau. Jeigu širdis klausia, jeigu ji nori pažinti - tada valio. O man Dievą kasdienybėj padeda atpažinti žmonės, įvykiai, kai juos stebi, kai klausi, atrodo negauni atsakymo, o po kurio laiko supranti, kad atsakymas buvo duotas iš kart.
Todėl esame vieni kitiems duoti, kad padėtume. Draugai - liudytojai. :] Ir kokia dovana, kad vieni kitus gavome.
Aš ir pati neseniai atsibudus, nes taip užmigus buvau, į viską žiūrėjau, kaip į problemas ir rūpesčius, mokslai buvo visiškai nusispjaut, nes ale pavargau :].
Neįmanoma pavargti nuo Dievo. Reiškias gyvenau kažkuo kitu.
Ir labai dažnai Velykų laiku skambėjęs klausimas - "KO IEŠKOTE?". Ar girdėjot jį? Taip dažnai Evangelija jį kartojo. Ir tada savęs paklausiau - "tai, ko gi tu ieškai?" :]
Ir yra taip gražu, kai vėl supratau (kažkada jau suprastą dalyką), kad ieškau Kažko, kas padėtų mėgautis paskaita, mokslais vienai ar kartu su kitais, kažko, kas padėtų tikrai, nuoširdžiai, visiškai išgyventi santykius su pačiais brangiausiais draugais; ar ir ne tokiais brangiais, kurso draugais, universiteto dėstytojais; ieškau Kažko, kas mane išlaisvintų, kad nebūčiau sutrypta bjaurių ar gražių dalykų, bet laisva gyventi tiesa, mėgautis viskuo nepriklausomai nuo pasisekimo; ieškau Kažko, kas man šią akimirką užpildytų gyvenimą ir nereiktų laukti rytojaus; noriu laisvai, tikrai ir amžinai būti mylima ir mylėti žmones ir dalykus. To ieškau pas Tą, nuo kurio visiškai priklausau, ir tai mane sujaudina iki ašarų :]
Tuose
Tuose moksluose tai praraja tokia... Ypač kai velnias kiša į galvą mintis, jog reikia stengtis dėl ateities, dėl kažko kito, bet nesidžiaugti šiandiena... Praeitą sekmadienį bažnyčioje prie manęs sedėjo tokia moteris, o jos šypsena buvo tokia švelni, artima, rūpestinga, jaučiausi kaip su artimu žmogum. Šypsena galingesnis dalykas nei galvojau. :)
Tai todėl mums ir reikia
Tai todėl mums ir reikia žmonių, kurie nuolat primintų, kodėl kasdien keliamės, kodėl turiu eiti į mokyklą ar prižiūrėti brolį/sesę :]
Tai dar kartą parodo, kad vieni mes negalim nieko. NIEKO. :]
Juk mes jame gyvename
Juk mes jame gyvename, judame ir esame (Apd 17, 28). Ir kasdienybėj, ir ne tik mes visada Jame. Jis - mumyse, o mes - Jame. :) Jo atpažinimas kasdienybėje yra dovana :)
Jėzau, gelbėk Kalėdas
Skubame, nebesuspėjame, lakstome po parduotuves, puošiame eglutes, ruošiame dovanėles ir giedame "Tyli naktis". O paslaptis apie Dievo sūnų, kuris dėl mūsų tapo žmogumi, dažnai lieka tik dekoracija ir sentimentalumas.
Jėzau, mes nusikalstame. Norėtume vertai švęsti šventes, nesitenkindami tik dovanomis. Jėzau, padėk mums, kad Kalėdų seneliai neužgožtų šventės prasmės. Padėk mums šiose šventėse neprarasti sąmoningumo. Padėk mums susiprasti ir viską pradėti iš naujo.
Dovanos tada bus meilės ženklas, kai remsimės Tavo meile.
Jėzau, gelbėk Kalėdas, išgelbėk mus. Juk tam Tu tapai žmogumi.
Taikliai
Taikliai!
Mes - aš
Nežinau, ar teko matyti filmą "Kaip Grinčas Kalėdas vogė", bet čia kaip tik apie tai... :)
Et, neišvengsim to šventinio šurmulio.
O jeigu ištversiu be murmėjimo ilgoje eilėje prie parduotuvės kasos, pakelsiu nukritusią pirštinę, padovanosiu šypseną - tai jau lyg ir prisidėsiu prie Kalėdų gelbėjimo plano.
Kaip aš galiu gelbėti Kalėdas?