"Atėjau gelbėti ne teisiųjų, bet nusidėjėlių". 

Ši eilutė iš Evangelijos pagal Luką įkvėpė mano primicijoms atminti pasirinkto paveikslo tapytoją Sieger Koder ir 1973 m. jo nutapytą šį paveikslą. Siekiant geriau suvokti, ką dailininkas mėgina šiuo kūriniu pasakyti, manau, kad svarbu nors labai trumpai pažvelgti į paveikslo tapymo vietą ir aplinkybes.

Apie 30 km nuo Romos įsikūrusi Villa San Pastore - Germanicum kolegijos (vokiškai kalbančių teologijos studentų kolegija Romoje) vasaros rezidencija. Kiekvieną kartą valgydami studentai ir svečiai yra provokuojami mąstyti - kas sėdi aplink stalą?

• Afrikietis, trečiojo pasaulio šalių atstovas. Sugipsuota jo ranka - kovos dėl jo genties išlikimo simbolis.

• Dama, tikriausiai Romos aristokratijos atstovė, puikiai išmananti tradicijas bei papročius. 

• Studentas intelektualas, jau spėjęs visiems įkyrėti vis klausdamas įprastų reiškinių prasmės...

• Klounas, ironiškame žaidime pakenčiama darantis gyvenimo realybę: tarp juoko ir ašarų mūsų egzistencijos veidrodis...

• Akla, sena moteris sėdi susigūžusi kamputyje, nes negali matyti vaišintojo veido. Tikriausiai pakviesta tiesiai iš išmaldos prašymo vietos, esančios netoli garsių šventovių.

• Pasileidėlė, viena iš daugelio savo kūną pardavinėjančių moterų, kurių gausu gatvėse ir keliuose.

• Žydų rabinas, apsisiautęs maldos šaliu, laukiantis Mesijo, čia klausantis, ką skelbia namų šeimininkas...

Pripažinkim - įdomi bendrija, kuri realybėje sunkiai įsivaizduojama prie vieno stalo. Bet, manau, kiekvienas iš jų pristato šiame paveiksle ir mūsų dalelę. Belieka mums patiems su vienu ar kitu labiau identifikuotis, su kiekvieno iš jų kančia, džiaugsmais ir lūkesčiais susitapatinti.

Aštuntoji vieta prie stalo užimta vaišintojo, šeimininko. Mes matome dalijančias rankas, Jo šviesa apšviečia pakviestųjų, prie vaišių stalo sėdinčiųjų veidus. Taigi vaišintojas - šviesos šaltinis... O kaip būtų, jei mes, šį paveikslą analizuojantieji, užimtumėm šių atstumtųjų - šeimininko vietą? Tuomet turėtume tapti atstumtųjų vaišintojais, o jie - mūsų svečiais...

Esu tikras, jeigu mes dalytumėm jiems savo palankumo duoną ir supratingumo vyną, tuomet nebebūtumėm nuolat skubantys samdiniai, bejausmiai ceremonijų atlikėjai, abstraktūs kokių nors vaidmenų atlikėjai - tuomet mes dalytumėmės jų sutrikimu, rezignacija, susitaikinimo ir bendrystės troškimais... Bet kad tai įvyktų, kad taip atsitiktų, reikia asmeninio kiekvieno iš mūsų atsivertimo, apie kurį kalba Jėzus Evangelijoje pagal Luką.

"Ne sveikiesiems reikia gydytojo, bet ligoniams..."

Kun. Povilas Tekorius