Būti kontempliatyviam, reiškia priimti dieviškąjį žodį, priimti Jį savo dvasia ir suvienyti su Juo savo gyvenimą. Taigi Švenčiausioji Mergelė yra kontempliatyviųjų pavyzdys. Ji yra Tiesos ir Gražiosios Meilės Motina. Mes turime Ja sekti, kaip ištikimi ir kilnūs vaikai.

Kiekvienas simbolis, žymintis Marijos misijos paslaptį, yra kartu ir simbolis sielos, mylinčios ir turinčios Dievą savo vidinėje vienatvėje: Balčiausiasis bokštas, Aukso namai, Užantspauduotas šaltinis, Teisybės paveikslas, Sandoros skrynia - Švenčiausiosios Mergelės dorybės, dovanos, kuriomis Ji spinduliuoja, yra dorybės  par excellence, kontempliatyvaus gyvenimo sąlygos ir privilegijos.

Pagal himną, kuris giedamas kiekvienuose Švenčiausiosios Mergelės šventės Mišparuose, Ji yra vadinama romiausia iš visų moterų, iš visų mergelių ir motinų, kurioms Dievas davė romumo dovaną, ir kurioms romumas yra jėga ir pareiga. Tačiau visą skaistumą ir moteriškumą Marija, Naujoji ir dvasinė Ieva, turi par excellence.

Sakoma, kad romumas yra visų krikščioniškų dorybių santrauka. Jį sudaro pirmiausia kantrumas ir palankumas, pagarba ir draugiškumas visoms sieloms ir netgi kūriniams - nes romus žmogus yra švelnus ne tik su žmonėmis, bet ir su daiktais. Iš esmės tai yra susitikimas su Dievo valia visomis jos formomis, švelnus pritarimas viskam, kas yra. Tai taip pat laikysena to, kuris nori nuvalyti ir išlaisvinti savo vidinį žvilgsnį. Nėra kontempliatyvaus gyvenimo be didžiulės kantrybės. Šviesa apšviečia tik taikias sielas. Ramybė yra pirmoji būtina sąlyga, norint, kad dvasios gelmės būtų perregimos. Menas kontempliuoti dieviškus dalykus yra menas būti romiam.

Romumą sudaro ir atlaidumas bei gailestingumas, aiškumas, kuris padeda matyti kiekvieną būtybę dieviškoj šviesoj, įsimenant tik tai, kas palaiko pasitikėjimą ir meilę. Šventasis Kryžiaus Jonas labai galingai teigė, kad šis palankumas yra būtinas, siekiant vidinės pažangos. Mūsų pašaukimas iš tiesų yra kaip ir Marijos - ne pasaulio pasmerkimui buvo pašaukta Švenčiausioji Mergelė: pasaulis pats sudužo į Jos romumą. Ir kontempliatyvios sielos misija yra ne pasaulį smerkti, o priklausyti Dievui.

Kita dorybė, kuri mus Marijoje stebina ir kurią reikia pirmiausia pabrėžti, yra tyrumas. Švenčiausioji Mergelė yra tyrumo įsikūnijimas. O šis savo ruožtu yra taip glaudžiai susijęs su išminties dovana, kad galima jį vadinti esmine kontempliatyviųjų dorybe. Tai yra ne vien tik atsitraukimas nuo kūno nuodėmių, bet ir švelnumas dvasios, skirtos aukštesniems džiaugsmams. Būti tyram, reiškia mokėti surasti ir palaikyti sielos vienatvę su savo Dievu, atstatyti rojų viduje. Mes žinome, kad Švenčiausioji Mergelė jau iš anksto buvo numatyta kaip žemiškasis rojus, pasauliui neprieinamas draustinis, nesuteptos ir ramios palaimos vieta, kurion turėjo nužengti Naujasis Adomas. Šitaip galima apibūdinti ir kontempliatyvią sielą, uždarą sodą, kur džiūgaujama priimant dieviškąjį gyvenimą susikaupime, panašiame į tą, kuris pasaulio aušroje tvyrojo dar nepaliestoj gamtoj. Reikia, kad tarp Dievo ir sielos nebūtų jokio asmens ir daikto - vien tik nesutepta pirmojo kūrybos momento laisvė. Tokiu būdu be paliovos kartojasi mumyse vis naujas kūrimas: Dievo - Žmogaus gimimas.

Kokias išvadas galime padaryti iš to trumpo mąstymo apie panašumus, kurie mūsų sielas turi sujungti su mūsų Motina? Mes pasiryšime atsisakyti nereikalingų rūpesčių, susikaupimu semsimės iš pačių giliausių savo būties šaltinių. Kaip Marija, saugosime save gražesniam džiaugsmui - ir mes išsaugosime jį, nepaisydami visų kančių, persiskyrimų ir baimių. Tas džiaugsmas pasiekia pilnatvę ir guodžiančiai išsilieja, ir galų gale susijungia su Dievo džiaugsmu. Dievo, kuris liks vienintele realybe, kai šio pasaulio išvaizda jau bus praėjusi.

Iš Kartūzo knygos "Meilė ir Tyla"