-
O aš, Viešpatie, šaukiuosi Tavęs, kas rytą Tave sveikina mano malda. (Ps 88, 14)
Poezija :)
Poezija: kai eilėraštyje lieka ne rankų, o širdies šešėlis. J. Marcinkevičius
Kviečiu dalintis savo širdies šešėliais :)
- Norėdami komentuoti, prisijunkite.
Naujausia galerija
Apklausos
Nariams
Šiuo metu svetainėje
Kitos svetainės
Biblija - Šventas Raštas
Katalikų Bažnyčios Katekizmas
Vatikano II Susirinkimo dokumentai
Vatikano radijas
Kaišiadorių vyskupija
Palaimintasis Teofilius Matulionis
Palaimintasis Mykolas Giedraitis
Pivašiūnų šventovė
Katalikai.lt
Marijos radijas
Katalikų pasaulio leidiniai
Socialinis Bažnyčios mokymas
Gyvenimo ir tikėjimo institutas
Natūralus šeimos planavimas
Naprotechnologija
Nevaisinga šeima
Nebijok vėžio
Bernardinai.lt
Kunigų seminarija
Egzorcistų asociacija
Pašvęstasis gyvenimas
Gailestingumo versmė
Guronių rekolekcijų namai
Vievio parapijos bendruomenė
Kaišiadorių parapija
Elektrėnų parapija
Vievio parapija
Kazokiškių bažnyčia
Žiežmarių parapija
Merkinės parapija
Širvintų parapija
Jiezno parapija
Giesmės.lt
Jėzuitai
Žydės pienės mano veide
Pavirtus vieškely ne kartą - kilau, ėjau tolyn...
Pas Tave, mano kelias akmenuotas ir slidus...
Einu... Tu, mano draugas žemėje esi,
O ten, kur šviečia saulė nuostabi nežinia plati...
Su Tavim mano dienos mielos, ašaros netemdo akių.
Naktys ramios, kai Tavo veidą mėnulio pilnaty regiu.
Kalbamės...
Mintis pasiekia mintį, patarimą gaunu iš Tavęs:
Žemėje tik meilę padalinti visiems po mažą žvaigždę
Sakai - nusišypsok, neaimanuoki, nedejuoki.
Gerai! Padėsiu tašką ašarom, šypseną į savo veidą
Pasėsiu rytui auštant - pienės žiedeliu...
Žydės pienės mano veide, šypsenų lietus lydės kitus.
Linkės visiems laimingo kelio, dulkėtam vieškelyje.
Kaip surast erdvę, kad nepaklystume savam kely?
Dabar žinau, Tu myli mane, mano Dieve,
Aš tavo kely...
V.M.Putinas
V.M.P.
V.M.Putino poezija yra kažkas tokio, ką sunku nusakyti žodžiais. Ačiū, kad įdėjai jo poezijos čia mums visiems pasimėgauti:) Kažkada kartojau ir kartojau keistomis aplinkybėmis išgirstą Putino poezijos posmą:
...vėlai vakare nubridau į tamsų lauką, tavim pasigrožėti, o Dangau!
Pakėliau veidą į žvaigždėtą aukštį ir, tarsi, lašas jūroj išnykau...
Nežinau ar tokia skyryba, ar toks ir yra 'originalas' ir nežinau iš 'katro' Putino eilėraščio, bet, tik kartą išgirstos, šios eilutės įsiminė...:)
Eilutės
Tai ištrauka iš eilėraščio ''Rudenio naktį".
Originalas toks:
Vėlai aš išėjau į tuščią lauką
Tavim pasigėrėt, gilus dangau.
Pakėliau veidą į žvaigždėtą aukštį -
Ir tartum lašas jūroj išnykau. :)
Ačiū
Ach, kaip ačiū, Vilma! Dabar žinosiu originalą:) Visada norėjau žinoti, bet... Tinginiams sekasi:) Dar kartą ačiū. Nuoširdžiai:)
Prašau :)
Prašom :) Prisiminiau šį rašytoją. Nors mane dabar kažkodėl Vytautas Mačernis žavi. Gal kiek ir liūdnokas jis, bet ...
V. Mačernis
Ooo... V. Mačernis! :))
...Nors geriau kalnuos
pražūti
Vėtrų sūkury,
Negu čia užtroškus
dūmuos
Mirti kaip visi.
Iškelk į dangų rankas
Mane žaizdotą savo žaizdose paslėpk.
Išplauk, suvyniok, apraudoki.
Kol tamsybė tylia ramybe išplauks.
Leisk dūšiai pažvelkt į tą tolimą tolį...
Tyliai į dangų pakilt.
Žaizdose suradai mane, ten aš ir noriu.
Tuomet nurims man dangus.
Iškelsiu į dangų rankas.
Lis žemėn lietus...
A.Š.
108
Viską jums daviau, tereikia paimti. Viską pasakiau, tereikia išgirsti.
Ką gi jums dar, Mano mielieji, galiu padaryti? Pasakykite ir padarysiu.
Tylit. Norite, kad už jus pasakyčiau? Kad už jus paprašyčiau?
Ir pasakysiu, ir paprašysiu - tik gal ne to, ko jūs, patys prabilę, paprašytumėt.
********
Kaip galėjote pamiršti, ką jums Aš gimstant pašnibždėjau?
Pamiršote dangaus karalystės slaptažodį, atrakinantį pas Mane vedančius vartus ir duris. Dabar gi sukatės aplink nežinodami Mano parodyto kelio krypties, klaidžiojat ir šaukiat, kad reikia eiti ratu, o siela maldauja pakartoti, ką esu pasakęs. Aš sakau sielai: "Sužinosi ir išgirsi, kai sustosi ir nurimsi..."
Jūsų mintys Mano nepaliaujamą šnabždesį užgožė.
********
Aš esu tavo Dievas Tėvas, Aš - tavoji meilė.
Tu Myli Mane ne todėl, kad esu tavo Dievas. Aš esu tavo Dievas todėl, kad myli Mane, kaip ligi šiol nieko niekad nemylėjai.
Ateinu pas tave per daugybę reiškinių ir žmonių; tu Mane myli net tada, kai manai, kad myli kitus.
Aš, Meilė, sukūriau tave su meile, iš meilės tave lipdžiau, nes panorau pamatyti meilės akis, žiūrinčias į Meilę.
Vesna Krmpotič
Vytautas Mačernis
Tu pro tamsias blakstienas į mane pažvelki,
Kaip žvelgia žemėn spindulys iš debesų,
Ir pamatysi, kaip esi manęs išalkęs
Ir kaip tavęs aš pasiilgusi esu.
Norėjai tu pažint pasaulyje, kas meilės verta,
Pirmiau, negu mylėti... Bet ar tu žinai,
Kad žvilgsniui mylinčiam atsiskleidžia iš karto
Plataus gyvenimo gilieji slėpiniai?
Prie mano smilkinio pridėki savo ranką
Ir pasakyk švelniai, nerūpestingai: Tu...
Tą mažą mažą žodį iš didžios širdies,
Ir tu suprasi: meilei jos pačios užtenka;
Ji pažinimas ir gyvenimas kartu;
Ji Gėris, Dievas, nušviestas savęs paties.
Vytautas Mačernis
Stopkadras
Gyvenimo akimirkų fotografijomis yra vadinami trumpi trieliai eilėraščiai, kilę iš Japonijos - haiku, atspindintys stiprų žmogaus ir gamtos ryšį. Manau, kad visi esat girdėję, skaitę, o gal ir rašę?..:) iš tiesų, labai smagus užsiėmimas. Išlaikant griežtą 17 skiemenų formą (5-7-5) ir naudojant sezoninius žodžius, gimsta miniatiūrinis eilėraštis. :)
Remdamasi savo didele nepatirtim, pasidalinsiu, ką užrašau kartais.
Paukščių ilgesį
Pageltęs klevo lapas
Dar bando vytis.
***
Prailgo pievai
Laukti ryto spindulių.
Nubus pražilus.
***
Rudenio ryte
Nuogumo susigėdo
Nubudęs medis.
Haiku
Labai gražu. Labai labai labai gražu! :)
Ką tik supratau, kad ir pati turiu reikalų su haiku. Suskaičiavau skiemenis ir pasirodo, kad tai yra būtent tai. :)
Štai! Vienas visai vykęs, manau…
Tyla kvepiančiuos
Savo ramybės soduos
Susitik mane!
:) Tik Dievo ir žmogaus ryšys...
Stop
Na, gražūs tie jūsų haikiniai stopkadrai:) Labai gražūs:)
5-7-5 :)
AMI, prisijunkit...:) Juk tikrai galit. Tereikia palankstyt piršus... ir haiku yra.:) Ačiū Martynai už palaikymą. :) Visada smagu atrasti kokių nors resursų savyje. Pradėsim haiku, o palei Kalėdas gal jau poemas rašysim?:)) Drąsos visiems. Nustebinkit save ir kitus.
Gilu
Taip taip, prisijungiu prie paskatinimų ir aš. Parašykit! :) Tai labai gražu. Ir labai gilu. Netgi ir poemą galima sutalpinti į haiku... ;))
Talpumas
Tiesa, į tuos kelis žodžius galima daug sutalpinti. Savotiškas minties koncentratas. Skaitydami atsiskiedžiam pagal savo poreikį... skonį..:)
Menas
O! Tai ir yra menas... ;)
Bandysiu
Gerai jau gerai - bandysiu:) Įkalbėjot, lakštingalėlės:)
Nesekasi
Žinot, ką? nelabai man su tuo haiku sekasi:(
Ne haiku, o čestuškos gaunasi:)
Mes
Pasidalinkit. Mes nuspręsim :)
Nėr
Tai kad nėr dar kuo dalintis:)
Siūlau
Ruduo, tas lapų kvapas - aromatas,
einu užkaisiu virdulį arbatos...
Dabar jūsų eilė padaryti iš to savo haiku 5-7-5:)) O gal paliekam taip - bus lietuviškas haiku variantas:) Gerai tiems japonams, kai jų žodžiai trumpi:)
:)
Tas rudens lapų
Aromatas. Arbatos
Virdulį kaičiu :)
:)
Ir taip gerai. Ne haiku, bet eiliuojasi! :)))
Jei taip imti ir vogti šitą gražią mintį... :) Man štai kas gavosi:
Aromatai rudens
namus jaukius užlieja...
Kvepia arbata.
Liter
Literbandymai duota tema visai neblogi:)
Dar keli
Na, kai kurių dalykų nepaskubinsi. Štai paskubinau AMI, ir jai 'čestuškos' gaunasi..:) Tada jau į muzikos forumą teks pereiti...:)
Gerai, dedu dar kelias 'fotografijas':
Ramybė ryto
Pakibusi ant smilgos
Supasi laše
***
Nakties tyloje
Kalbėti garsiai ima
Net mano mintys
***
Sulaukus ryto,
Ašara šalta žemyn
Šalna nurieda
Žodis
Ką reiškia TAS žodis? ;)
Tas
'TAS' - tai turi omeny 'čestuškas'? Na, lietuviškai jas dažnutėmis vadina :)) tokios humoristinio turinio 'dainuškos'. Gal nelabai tiksliai apibūdinau, bet panašiai :)
Ačiū
O! Kaip gerai. Vienu metu netgi du žodžius paaiškinot. :) To antro aš irgi nežinojau. :) Dabar aišku. Ačiū. :)
Gražu
Ir dar kartą giriu Jūsų haiku... :) Man tas pirmas labiausiai patiko. Gražu. :)
-
na, aš, įkvėpta Mamos haiku skaitymų ir šiaip rudeniško oro, irgi kažką panašaus sukūriau. :}
Geltonais paukščiais
Medžių lapai skrendantys
Paliko šakas.
Ypač
Ypač gražu, nes ypač gyva:) Prašau daugiau:)
Rožės
Rožės lapelis
įkritęs man į rankas
vainiko malda
Rytas
Cukrinis šeštadienio rytas...
Ruduo
Ežys pasivartė lapuose ir nuėjo per didelę žemę: "viso rudens nenusineši..."
Su Tavim
Meluotų, kas sakytų,
Kad aš tavęs nuo pat jaunystės nemylėjau.
Kiekvieną vakarą, kiekvieną rytą
Aš su tavim džiaugiaus,
Su tavim kentėjau.
Ir daug viltingų pažadų po tavo kojų
Buities keliais klajodamas aukojau.
V.M.Putinas
Dabar kitaip
Ach, tas V.M.Putinas:)))))
Nors dabar man ir pačios paprasčiausios dainos kitaip skamba, pvz.:
Skinsiu raudoną rožę ir atnešiu Tau kas rytą dovanų... Arba Kerbedžio Dėl Tavęs galiu skęsti ugnyje, dėl Tavęs galiu būti... arba Mamontovo Laužo šviesa naktyje... arba Karaliūnaitės Mano meilė - plati kaip žvaigždynai, kaip žydėjimas lauko gėlių...
na, visai kita prasmė, ne?:) Fain, iš dainų - beveik giesmės gaunas;))
Ne vaistai, bet :)
Tiesiog šlovinimo giesmės...:) Labai svarbu, kur krypsta mintys ir kiek širdies įdedi. Gali sukelti netgi šalutinį poveikį, pvz.: gali apimti begalinės laisvės ir euforijos jausmas..:)) Prieš 'vartojimą' reikia pasitarti..:)))
Teisingai
(: Prieš vartojimą reikia pasitarti, bet ne suplakti, kaip padarė Vilma. Toks kokteilis neskanus, o aš ne taip ir ne apie tai... Vat būtent - viską savimi pamatuojam:))
Beje, Mamontovo beveik visa kūryba - šlovinimas. Bet ne kiekvienas turi jautrią klausą TAI išgirsti. Kas kaip klauso, tas taip ir girdi...:))
Klausa
Kas turi ausis, tesiklauso. Ar naujieną pasakiau? :)
Ale
Ale kiek kartų reikia klausyti, kol kartą išgirsti:)
Klausytis
Tiesiog klausytis... :) Išmokti klausytis. Ir tada imti girdėti be kartų. Tiesiog girdėti. :)
:)
Matot, pas mane prastai su klausa, todėl ir suplakiau kokteilį. Na dėl skonio nesiginčysiu, kokius radau produktus, tokius ir sudėjau...
Giesmė :)
Molėtai
Baltais bažnyčios bokštais pasitinka
Molėtai - kraštas ežerų,
Čia vasaras praleist visiems patinka
Ilgam išlieka įspūdžių gerų.
Štai Nepomukas Siesartėlę saugo,
O Kulionyse ieškome žvaigždynų sietuvos
Čia daug garsių žmonių išaugo,
Tai lobiai mūsų Lietuvos.
Gražu
Gražu. Geras bandymas. Lauksim dar :) Būtinai parašyk :)
Laikas atėjo
Rišam vainiką Advento žalią
Pirštais paliečiam šieno smilgelę.
Viską surišę, meilės įdėsim,
Švenčių namuose - džiaugsmą lydėsim.
Net ir tamsiausią sielos kertelę
Nušviečia žvakių šviesa.
Gėriui, kaip broliui nušluokime kelią,
Nors ir aplinkui tvyro vėsa.
Ranką paspauskim artimui savo,
Akys ramybėj dėkingai spindės.
Veidas šviesus - susitaikymą gavo
Nešame dovanas savo širdies.
Kupina
Kupina širdies ir šviesos. Ačiū:)
Eglės
Mūsų eglės, kaip sesės,
Susikibę šakom.
Šoks pusny ilgakasės,
Šoks su snaigėm baltom.
Vėjui dūkstant siūbuoja,
Šaknim laikos tvirtai.
Metai rieves skaičiuoja -
Jaučia medžiai ir tai.
O mažesnės eglutės,
Puošia mūsų namus.
Degs Kalėdų žvakutės -
Vakarėlis ramus.
Meilė
Meilės nebūna be skausmo, - pasakė zuikis ir stipriai apkabino ežiuką...:)
Skambi
Skambi ir skambi manyje
Dieną naktį girdžiu Tavo aidą,
Kol per žodį pražysti alyvos keke.
Vis tiek neši džiaugsmą,
Neši palengvėjmą
Viltį neši, kai rankos nusvyra
Ir artimo petį paleidžiu.
Birutė Grižienė
Šitas tylėjimas
Šitas tylėjimas
Lengvas kaip kylantis rūkas,
Šitas žiūrėjimas,
Tarsi prašvintant gėlėms,
Šitas žinojimas to,
Kad įvyko stebuklas -
Tai tik pradžia,
Nes jau auga akmuo
Drumzlinam verpete
Apsivijęs žolėm.
Elena Mezginaitė
Valandėlei tylos
Jis buvo poetas. Jis matė mūsų akimis ir girdėjo mūsų ausimis, ir mūsų tylūs žodžiai buvo Jo lūpose; ir Jo pirštai lietė tai, ko mes negalėjome justi.
Iš Jo širdies į šiaurę ir į pietus skrido dainuojantys paukščiai, ir pašlaitės lauko gėlės nešė dangun Jo žingsnius. Jis mylėjo grožį, mylėjo nedrąsius vaikų veidus, ir pietų krašto mirą ir smilkalus. Jis mėgo vaisius ir neatsisakė svetingai pasiūlyto vyno stiklo. Ir Jam buvo nesvarbu ar Jį vaišino turtuolis ar užeigoje sutiktas nepažįstamasis.
Ir Jis mėgo migdolų medžių žiedus. Mačiau Jį laikantį žiedus savo rankose ir atrodė, kad Jis norėtų savo meile apkabinti viso pasaulio medžius. Jis mėgo jūrą ir dangų; ir pasakodavo apie perlus, kurie šviečia ne mūsų žemės šviesa, ir žvaigždes, kurios spindi ne mūsų naktyse.
Jis pažino kalnus, kaip ereliai juos pažįsta, ir ėjo per slėnius upelių ir šaltinių keliais. Ir Jo tyloje buvo dykuma, ir Jo kalboje – darželių gėlės. Taip, Jis buvo poetas, kurio širdis gyveno kituose soduose, ir dainas, kurias Jis mums dainavo girdėjo kitos ausys ir kiti žmonės, žmonės kitame krašte, kur gyvenimas ir laikas yra per amžius, kur šviečia amžina aušra.
Kažkada ir aš galvojau esąs poetas, bet kai stovėjau prieš Jį, supratau, ką reiškia kai turi instrumentą tik su viena styga. Nes Jo balse aidėjo perkūno juokas ir lietaus ašaros, ir girdėjosi džiugus medžių šokis vėjyje. Tą dieną supratau, kad mano lyra turi tik vieną stygą ir mano balsas neaudžia nei vakardienos prisiminimų, nei rytojaus vilties. Todėl aš padėjau savo lyrą į šalį ir nutilau.
Bet kiekvieną vakarą, saulei leidžiantis, aš klausausi. Klausausi Poeto, visų poetų Poeto.
Kahlilis Džibranas
Balys Sruoga
Per gyvenimo kančias,
Atėjau, suvargęs aš;
Į Tavo glėbį,
O, mano Dieve.
Gimiau, kad mirčiau,
Miriau, kad gyvenčiau.
Namo turiu keliaut pas Tėvą savo aukščiausiąjį!
Namo, namo - aš svečias čia!
Balys Sruoga
Kelias
Vingiuotas kaip vieškelio takas - Tas kelias.
Tas kelias, kur daugel kritau.
Nurimsiu, prisėsiu ant kelių,
Rytoj gal bus kaip anksčiau.
A.Š.
Domantas Razauskas - Žvilgsnis pro langą
Dar matyti dangus už tavo žiūrono
Dar pritraukia žvaigždes Vegą ir Liūtą
Dar atrodo esi - taip esi kad atrodo
Jog nubusi sniege ir nakties lyg nebūta
Lyg nebūta žiemos čia lyg amžinas aušta
Lyg ruduo bet lyg dar šienpjovių neateita
Tik nubėgta ugnies į pamirštą aukštą
Paukščių taku paskui skrendančią fleitą
Dar laikrodžiai muša kartojasi kelias
Dar atsimena motinos Dievas dar myli
Dar veidrodžiuos šoka tos pačios suknelės
Dar pučia pro langą dar skauda mažyli
Dar obuolius vogti visai geras metas
Dar gyvas žmogus kuris ranką paduoda
Dar užkastas smėlio dėžutėj sekretas
Dar aiškiai pramintas takas į sodą
Dar upė rami dar už posūkio laukia
Dar skraidančios lėkštės virš laužo matyti
Dar kvepia kava arbata dar pritraukia
Dar kvepia šis vėjas prieš pradedant lyti
Dar greičiausiai randi tai ko ieškai kišenėj
Dar yra ko ilgėtis kai griaustinis nudunda
Dar sušildo mėnulis ir gulintys žemėj
Dar yra su tavim dar paskutinę sekundę
10 eilučių džiaugsmo
Atleidę viską,
Pamiršę viską,
Į dangų kylam plačiais sparnais…
Vėl paimam džiaugsmą ir dedam į širdį,
Ištrynę skausmą, nelaimę, kančias…
Vėl uždegam meilę. Tik tyrą.
Tik tokią, kuri bus tikra, amžina.
Ir savo pasaulius surišę į vieną,
Vėl skrendam į laimę
Ir skrisim visad.
mm (2008 m.)
Susimąsčiau
Nežinau, ar būtent dėl šio eilėraščio (žvilgsnis pro langą) ar taip kodėl, tačiau susimąsčiau apie tai, ką aš turiu... Turimus dalykus įvertiname galbūt labiau tada, kai juos manome esą praradę arba iš tikrųjų prarandame. Įsitikinau tuo, tačiau kažkaip tai pasikeičia, kai lyg ir atrodo grįžtama į vėžes.
Ir
Ir aš kartais panašiai susimąstau. :)
Ir meldžiuosi, prašydama nepripratimo malonės...
Justinas Marcinkevičius - Dainuoju Lietuvą
Dainuoju Lietuvą kaip džiaugsmą,
išaugusį iš pelenų,
kaip savo rūpestį didžiausią,
kuriuo lyg vieškeliu einu.
Laukų ir pievų žalias šilkas
nuo durų slenksčio lig dangaus.
Protingos krosnies kvapas šiltas -
visai kaip artimo žmogaus.
Atsidaryk man, atsiverk man
visom širdim - kaip šaltiniu,
leisk pažiūrėt į šitą versmę
gyvos kalbos, gyvų žmonių!
Dar viskas gyva, viskas rėkia
kapais, muziejais, žaizdomis.
Imu į ranką duonos riekę
ir taip kalbuosi su jumis.
Kalbuos per vandenį, per duoną,
per orą, ugnį, per medžius.
Girdžiu iš visko, kas man duota,
jus - kaip lietuviškus žodžius.
Ne į temą
VISADA, o šian nerealiai didžiuojuosi, kad aš lietuvė... O dar ta trispalvė...:)
Į temą
Į temą, į temą... :) Su vasario 16-ąja!
Lauk manęs
Nemune ledai išplauks,
Obelys pabals.
Parymok, manęs palauk
Prie baltos obels.
Parugėm gelsvom basa
Vasara prabėgs.
Mėnesienoje rasa
Ašara žibės.
Bus ruduo. Atjos šiaurys.
Obelys pagels.
Lauk manęs pavakary
Vėtroj prie obels.
Šaltis išrašys languos
Tulpes, ramunes.
Negyvuos žiemos speiguos
Tujen lauk manęs.
Jei dar myli, jei brangus,
Jei manim tiki, -
Drėgnas apkasas man bus
Tėviškė jauki.
Ir tu būsi taip arti, -
Jausiu prie šalies...
Ir aplenks mane mirtis,
Ir kulka nelies.
Tu žiedelio nenumauk,
Nenukirpk kasų!
Ilgai laukus, dar palauk, -
Grįšiu, iš tiesų.
Vėliavas nuleistas neš, -
Žuvusį minės.
Netikėki. Grįšiu aš.
Grįšiu... Lauk manęs.
Akmenys paplentėm kauks.
Sužaliuos lazda.
Lauk manęs, kai nebelauks
Niekas niekada...
Salomėja Nėris
Meilei jos pačios užtenka
Tu pro tamsias blakstienas į mane pažvelki,
Kaip žvelgia žemėn spindulys iš debesų,
Ir pamatysi, kaip esi manęs išalkęs
Ir kaip tavęs aš pasiilgusi esu.
Norėjai tu pažint pasaulyje, kas meilės verta,
Pirmiau, negu mylėti... Bet ar tu žinai,
Kad žvilgsniui mylinčiam atsiskleidžia iš karto
Plataus gyvenimo gilieji slėpiniai?
Prie mano smilkinio pridėki savo ranką
Ir pasakyk švelniai, nerūpestingai: Tu...
Tą mažą mažą žodį iš didžios širdies,
Ir tu suprasi: meilei jos pačios užtenka;
Ji pažinimas ir gyvenimas kartu;
Ji Gėris, Dievas, nušviestas savęs paties.
Vytautas Mačernis
O
O! Šitas toks gražus ir jau antrą kartą čia pasirodo. :))
Ko nebūna per daug
:) gražių dalykų nebūna per daug... Nenuostabu, jei ir dar kartą rasim tą eilėraštį.
Žiema
...Ir žmones šalty smūtnūs, nuliūdį, kaip kokioj ligoj išblyškį, sukūdį:
Tai jiem nušūla kojos bažnyčioj, tai garai galvų sugauna gryčioj.
Gryčioj prie darbo sėdėt nusbosta, kartais taip skurdu - net širdis plosta.
Nė kiek nemožna pasiskaityti, nei minutytes pasimt rašyti:
Gryčioj tuoj baras, kaip tik pamato, išeini klatin - ti šaltys krato.
Ir teip nuo smūtkų širdala skausta, varguos, klapatuos kinčia prispausta.
Kunigai šalčio daugiausia kinčia, kad žėdna diena bažnyčioj švinčia.
Kad plikom runkam par Mišių gieda, tai net mum žiūriunt ašaros rieda.
Brungias, meilingas runkelas šūla, net jiem veidelys smūtnai išbūla.
Ir teip daug vargstunt kinčia ir tyli, kad švintų procių širdingai myli.
Ir mum teip mokia procių myleti, nors sunkiai dirbunt, kuntriai tyleti...
Uršulė Tamošiūnaitė
Simonas Kirėnietis
Eidamas į laukus, pamačiau Jį nešant kryžių, o paskui Jį sekė minios žmonių. Tada ir aš nuėjau greta Jo. Jo našta stabdė Jį daugelį kartų, nes Jis buvo išsekęs.
Tada vienas romėnų karys priėjo prie manęs ir tarė: "Eikš, tu stiprus ir tvirtai sudėtas; panešk šio žmogaus kryžių".
Kai išgirdau šiuos žodžius, mano širdis šoktelėjo krūtinėje, ir aš buvau dėkingas. Ir aš nešiau Jo kryžių.
Jis buvo sunkus, nes buvo padarytas iš tuopos, permerktos žiemos lietaus... Jėzus pažvelgė į mane. Jam per veidą žliaugė prakaitas.
Vėl Jis pažvelgė į mane ir pasakė: "Ar ir tu geri šią taurę? Iš tiesų, tu su manimi gurkšnosi po lašelį iki pat laikų pabaigos!"
Taip sakydamas Jis uždėjo ranką ant mano laisvojo peties. Ir taip mes drauge ėjom link kalno...
Bet dabar aš nejutau kryžiaus svorio. Aš jutau tik Jo ranką. Ir ji buvo tarsi paukščio sparnas ant mano peties.
Tada pasiekėme kalno viršūnę, ir ten jie rengėsi nukryžiuoti Jį. Ir aš pajutau to medžio svorį... Jis nepratarė nė žodžio, kai jie kalė vinis į Jo rankas ir kojas, ir nė nepravėrė lūpų. Ir Jo nei rankos, nei kojos nedrebėjo po kūjo smūgiais.
Atrodė, tarsi jos būtų negyvos ir vėl atgis tik išmaudytos kraujyje. Vis dėlto dar atrodė, tarsi Jis tų vinių geidė, kaip princas siekia skeptro ir, kad Jis troško būti pakeltas į aukštybes. Ir mano širdis nė nemanė Jo gailėtis, nes aš buvau pernelyg pilnas nuostabos.
Dabar žmogus, kurio kryžių nešiau, tapo mano kryžiumi. Jei jie vėl man pasakytų: "Panešk šio žmogaus kryžių", aš neščiau jį iki pat savo kapo. Bet prašyčiau Jį, kad uždėjęs laikytų ranką man ant peties.
Tai atsitiko prieš daugelį metų; bet ir dabar, kai keliuosi ar leidžiuosi į miegą, aš visada galvoju apie tą Numylėtą Žmogų. Ir juntu Jo ranką tarsi paukščio sparną čia, ant kairiojo peties.
Kahlilis Džibranas
Simonas iš Kirėnės
Apie Simoną žinojau tik tiek, kad jis padėjo Jėzui nešti kryžių. Juk ir viena iš Kryžiaus kelio stočių vadinasi "Simonas Kirėnietis padeda Viešpačiui Jėzui nešti kryžių". Bet Šventajame Rašte parašyta - "Eidami jie sutiko žmogų iš Kirėnės, vardu Simonas. Tą privertė panešėti jo kryžių." (Mt 27, 32) Nepasakyta, kad Simonas pats norėdamas pripuolė Jam padėti. Parašyta, kad jį privertė. O nuo prievartos iki noro tolokai... Tačiau šioje vietoje, ypač pažiūrėjus Kristaus kančios filmą, atsiskleidžia labai gražus dalykas. Simonas nenorėjo nešti Jėzaus Kryžiaus. Taip. Bet net pagalboje per prievartą, Simono ir Jėzaus susitikime įvyksta kažkas stebuklingo. Kažkas, kas perkeičia Simono širdį. Juk jis galėjo mesti kryžių ir pabėgti... Bet Jėzus, net smarkiai kentėdamas ir eidamas į mirtį sugeba išnaudoti kiekvieną progą, kad tik laimėtų kuo daugiau širdžių.
Esu girdėjęs
Eus girdėjęs, kad kažkas sakė, jog per Maldos žodžius, kad ir nenoromis ištartus, Dievas gali neapsakomai padėti. :) Taip ir čia panašiai. Aišku, visada, ar noromis ar nenoromis, meldžiantis Dievas padeda :)
Galvoju
Aš galvoju, jog tai buvo Dievo valia, kad būtent Simonas padėtų nešti Jėzui kryžių.
Idealūs žodžiai
Labai patiko šis pasakojimas :) Iš tiesų, dabar manau, kad varguose tai prisiminęs jausiu Jo ranką, kurios Jėga, Malonė užgožia kančią...
Taip...
Taip reikia reikia
Kiekvieno Tavo žodžio.
Tavo žvilgsnio...
Taip noriu.
Viską viską susirinkti,
Užsirašyti, Išsisaugot...
Kiekvieną Tavo artumo akimirką
Išgerti... Išjausti... Išgyventi...
Niekada neišbarstyti,
Bet visada turėti, prisiminti.
Leisk... Prašau.
Nes mirštu be Tavęs.
Nes be Tavęs nesu.
Mažos akelės daug mato
Kai manei, kad nematau, pastebėjau, kaip pakabinai mano pirmąjį piešinį ant šaldytuvo, ir iš karto panorau nupiešti dar vieną.
Kai manei, kad nežiūriu, pamačiau, kaip iškepei mano mėgstamą pyragą, ir suvokiau, kad maži dalykai gyvenime gali būti ypatingi.
Kai manei, kad nematau, pamačiau, kaip pagaminusi valgyti nunešei sergančiai draugei, ir suvokiau, kad visi turime rūpintis vieni kitais.
Kai manydavai, kad nepastebiu, kad skiri laiko ir pinigų padėti beturčiams, ir supratau, kad tiems, kurie kažką turi, dera dalintis su neturinčiais.
Kai įsisvaizduodavai, kad nematau, iš tiesų mačiau, kaip rūpiniesi mūsų namais ir visais jų gyventojais, ir supratau, kad privalu rūpintis tuo, kas mums duota.
Kai galvodavai, kad nematau, aš vis dėlto pastebėdavau, kaip vykdei ką įsipareigojusi, netgi kai nesijautei gerai, ir man paaiškėjo, kad užaugęs turėsiu būti atsakingas.
Kai manydavai, kad nematau, pastebėdavau tave verkiančią ir suvokiau, kad kartais nutinka skaudžių dalykų, bet verkti yra nieko tokio.
Kai manydavai, kad nesuprantu, aš iš tiesų jutau, kaip tau rūpiu, ir panorau tapti pačiu geriausiu žmogumi.
Kai galvodavai, kad nematau, iš tavęs išmokau daugumą gyvenimo pamokų, man reikalingų, kad užaugęs būčiau geras ir naudingas žmonėms.
Kai manei, kad nematau, išgirdau tave meldžiantis ir supratau, kad yra Dievas, su kuriuo visuomet galiu kalbėtis, ir išmokau Juo pasitikėti.
Kai galvojai, kad nematau, aš žvelgiau į tave ir troškau pasakyti: "Ačiū už visa tai, ką mačiau, kai manei, kad nepastebiu".
Mary Rita Schilke Korzan
Vienišumas
Tūkstančiai veidų.
Šimtai draugų.
Dešimtys gerų.
Netgi dveji namai.
Ir dar keli tokie, kuriuose laukia ir kuriuose visada padaro arbatos.
Aplink tiek daug žmonių, kurie myli, pasiilgsta, rūpinasi, domisi...
Daug tokių, kurie visada prisimena.
Daug tokių, kuriuos prisimenu aš.
Daug visko ir visur.
Stebiuosi...
Kaip galima jaustis beprotiškai vienišai tokiame pasaulyje.
Ir suprantu, kad visa tai vien tik todėl, kad šalia nėra vieno žmogaus.
Tik todėl, kad šalia nėra Tavęs.
Ir negaliu paimti Tavęs už rankos, ir negaliu žiūrėti į akis.
Ir negaliu kartu tylėti...
Eilėraštis
Čia šis tas iš mano kūrybos...
Savam kiaute tu saugiai gyveni,
Sukurtą savo rolę vaidini.
Kas kartą, kai į veidrodį žvelgi,
Kas tas žmogus - nesupranti.
Tiek metų jau su juo pragyvenai,
Ir ligi šiol dar jo nepažinai.
O taip, tai sudėtinga užduotis,
Nes kaukes keist įpratęs jis.
Gal kartais paprasčiau jo nepažinti...
Ką įžvelgi jame - ne visada patinka...
O kartais norisi net nusisukt,
Užmerkt akis arba pasprukt.
Bet kur, žmogau, tu nuo savęs pabėgsi?
Esi toks, koks esi - nepasislėpsi.
Priimk save - nereikia žiauriai teisti!
Leisk Dievo dvasiai savo širdį keisti!
Prašyk, kad ji tave apšviestų,
Jautriausias kad stygas paliestų...
Nereikia kaukių - lai jos krinta,
Būk atviras, tiesus - tai taip tau tinka.
Tiesa ir nuoširdumas - tavo ginklas,
O melas tik supančioja lyg tinklas.
Kai nebeliks širdy apgaulės ir klastos -
Tau "veidrodžio" žmogus nusišypsos...
Labai
Labai gražus eilėraštis ne vien tik rimu, bet ir pačiu turiniu, mintim... Jei tik yra noras, tai siūlyčiau įkelti daugiau, nes man labai patiko :)
Dar vienas
Kai siela tyliai kenčia, kai tamsu,
Kai šaltis ir naktis manoj širdy,
Kai kūrinius Tavus mylėt sunku -
Stiprybės pasisemt galiu tiktai Tavy.
Bet ką daryt, kai nejaučiu Tavęs?
Kai nėra džiugesio, ir meilės nėr?
Kai skleidžias beprasmybės tuštuma?
Kai negaliu suprast kenčiu kodėl?
Aš Tavo pažado pamiršti negaliu.
Juk tu sakei, kad būsi su manim,
Kiekvienu Tavo žodžiu aš tikiu,
Tikiu žadėtąja šventa viltim.
Žinau, kad Tau esu svarbi,
Žinau, kad pakvietei mane...
Aš noriu, kad ilsėtumeis many,
Paverski mano širdį Tau miela.
Išmokyki mane mylėti ir atleisti
Ir ne tik tuos, kuriuos mylėti nesunku.
Mylėti tuos, kuriuos skubu nuteisti,
Pati viena aš tokios meilės neturiu.
Gyvenk many, Tiesos Šventoji Dvasia!
Daryki meilės darbus per mane.
Kad žmonės manyje matytų Tavo veidą,
Kad neužgožtų jo nakties tamsa.
Suolelis miške
Kas tą vietelę aplankys,
Tai rankai ačiū pasakys,
Kuri suolelį tašė, kalė.
Čia taip malonu ir ramu!
Pripildo paukščiai čiulbimu
Tą žalią be pastogio salę.
Maironis
Tik tiems, kurie tiki...
Tik tiems, kurie tiki - dvasios atgaiva.
Tik tiems, kurie tiki - nuostabi malda.
Tik tiems, kurie tiki - Dievas širdyje.
Su tais, kurie tiki, Dievas eis šalia.
Gražiausi
Patys gražiausi mano girdėti žodžiai :)
(:
(:
Būti Jėzaus
Mano vidus - išvogtas kapas.
Tuščias, šaltas, drėgnas.
Sklindantis miros kvapas...
Mena, kaip norėjau būti Jėzaus.
Monika
Aš myliu Šviesą!
Aš myliu Šviesą! Tebūnie Šviesa!
Nes ten, kur ji, ten ir tikra Tiesa.
Ir nesvarbu, kad Dievo šviesoje
Akis badys mūs nuodėmių gausa.
Gerai, kad savo nuodėmes pamatę,
Norėsim jas išrauti iš širdies.
Tik tiesiai žvelgiant galim apsispręsti,
Ir rinktis Šviesą, o ne tamsumą nakties.
Nakties šešėliuos blogis kelia puotą...
Jis slepiasi nuo Dieviškos Šviesos.
Kiek daug žalos jis mūsų sieloms duoda,
Kiek skausmo... Kas jį išmatuos?
Sunku, skausminga būna praregėti,
Atverti savo sielos langines.
Bet verta ir teisinga - patikėkit,
Nes tik Šviesa pas Dievą mus nuves.
M...
M... Taip sava. Būti Jėzaus.
Apleistas piemuo
Praradęs džiaugsmą ir paguodą, kankinas vienišas piemuo.
Pas piemenaitę skriejo godos, širdis iš meilės kenčia Jo.
Ak! Rauda Jis ne dėlei meilės, nors skaudžiai perverta širdis,
Ne, sielvartauja Jis ir gailis, nes sielą slegia užmarštis.
Jį smaugia skausmas begalinis, marina tolimam krašte,
Jog piemenaitė Jį užmiršo, širdis iš meilės sužeista...
Piemuo štai taria: vargas žmogui, jei meilę jis atstūmė,
Jei mano artuma jam blogis, neatlaikys širdis tuštumo.
Ilgai Jis laukė, kol galiausiai ant kryžiaus ištiesė rankas,
Bet netgi ir mirtis žiauriausia Jo meilės liko įveikta.
Šv. Kryžiaus Jonas
Piemenaitė
Ir aš būnu kaip ta piemenaitė, kuri nepriima Meilės...
Šv. Tomo Akviniečio himnas
****
Prakalbo man jisai per vienas šv. Mišias. Paprasti žodžiai, kurie išsako viską, ką jauti ar kada nors esi jautęs. :)
Duoki man, o Jėzau, dar tikėt labiau,
Viltimi gyventi, meile degti Tau...
Šviesus rytas
Ankstus rytas Velykų
Kels visus iki vieno
Atsivers daug dalykų
Žmogiškume ir Sieloj.
Kiekvienam po margutį
Spindulėlį iš saulės
Geresni turim būti
Be skriaudos ir apgaulės.
Į namus grįš palaima
Su žibučių žiedais.
Vėl prisimenu kaimą,
Kur bėgiojau kadais.
O varpai nuo Bažnyčios
Vėl pasieks mūsų širdis
Senos kaimiškos gryčios
Mus priims ir sušildys.