Visų pirma, ačiū už įdomią temą.:) Na, o kalbant apie žmonių elgesį bažnyčioje, jų požiūrį į ją, aš turiu susidariusi gan neigiamą nuomonę. Norisi tikėti, kad galima žmones pakeisti, tačiau jaučiu, kad nelabai. :) Tie, "šventiniai / atlaidiniai" žmonės ėjo ir eis tik per pagrindines šventes, nebent įvyktų kažkoks stebuklas (jų kartais nutinka). Galbūt kitiems jų nederamas elgesys bažnyčioje, nekelia minčių, jog jie elgiasi netinkamai. Tokiu atveju, gal reikėtų sudrausminti? Vis dėlto, pabandyti juk galima. Kartais, galbūt, reikia kažkokio postūmio, nuoširdaus žodžio, o gal net ir pokalbio, ir žmogus susimąstys, apgalvos, pabandys keistis. O gal net pasikeis. :)

Man kažkodėl išsakytos pastabos priminė istoriją apie muitininką ir fariziejų. Tik tokį "du viename" variantą. Tu stovi už kolonos kaip tas muitininkas, o tavo pasisakymas truputį primena fariziejišką poziciją. Nesupyk. :)
Bažnyčia - tai mes patys. Ateinam tokie, kokie esam, kuo gyvenam: su savo rūpesčiais ir džiaugsmais, kuriuos rūpi išsakyti ne tik Dievui, bet ir kaimynui...:) Tai dažnai sukelia šurmulį ir trukdo susikaupti maldai. Sakyčiau, tas plepėjimas bažnyčioje rodo elementaraus mandagumo ir pagarbos šventai vietai stoką. Siūlau nepasikuklinti ir "išbandyti" priekinius suolus. Aš renkuosi juos ir naudojuos privalumu, kad niekas netrukdo klausytis Dievo Žodžio. :)