Sunku kalbėt kiek daug jausmų, kiek potyrių ten buvo... Gal nuo pradžios. Taigi atvažiavo Roberta ir mes  taip linksmai ją pasitikom, tiksliau išgąsdinom, bet taip linksmai. Pasiilgę buvom jos... Vaidinom džiaugsmingus, nors tikrai tikiu, kad prieš kelionę ne man vienai kojos drebėjo, buvo baisu, kad nesugebėsim, kad nepavyks melstis... Prieš išvažiuojant gavom pamoką nuo kunigo Povilo, jog važiuojam melstis ir svarbiausia yra mūsų nuolankumas ir malda. Jau kelionėje meldėmės, ir tai dar labiau sustiprino... Kelias ilgokas, bet neprailgo. Nuvažiavus pasitiko klebonas ir sveikindamasis visiem laužė rankas (nuotraukose - mūsų veidų išraiškos:)). Ir pagaliau - mes bažnyčioje. Prisimenu dešimtoje klasėje važiavau į ekskursiją, į Rokiškį ir bažnyčią lankiau kaip muziejų... O šįkart atėjau melstis ir taip kitaip viskas many... Sušalom per dvi minutes, bet šitą jau visi pasakė. Baisu buvo dėl aparatūros (kolonėlės neaiškius garsus leido) ir kad reiks giedot presbiterijoje, prieš visus, kad ir taip viskas dėmesį blaško, neišeina susikaupt... Sustojus bandžiau drąsint visus šypsena, gal net save taip drąsinau. Šypsotis Jėzui... Atiduoti viską Jam... Nežinau, man Mišios skriete praskriejo, nebebuvo svarbu jaučiu kojas ar ne. Šilta kitaip buvo... Atidavėm save, savo maldas, dalinomės tuo, ką tikėjom. Po Mišių visi tie patys, bet jau kitokie krovėm daiktus ir ėjom gerti arbatos. Šypsojosi visi, išore ar vidumi, jautėsi viskas... :)