-
Viešpatie, kaip gera šlovinti Tave, giedoti šlovės giesmes Tavo vardui, Aukščiausiasis, skelbti kas rytą Tavo ištikimą meilę, Tavo ištikimybę kas naktį. (Ps 92, 2-3)
Kasdienė malda
Kiekviena mūsų malda, yra galimybė Dievui pratęsti savo kūrybą. Ką Jums reiškia malda?
Malda man yra širdies polėkis, tiesus žvilgsnis į dangų, dėkingumo ir meilės šauksmas tiek išmėginimą, tiek džiaugsmą patiriant. (Šv. Kūdikėlio Jėzaus Teresė)
- Norėdami komentuoti, prisijunkite.
Naujausia galerija
Apklausos
Nariams
Šiuo metu svetainėje
0 narių ir 2 svečiai.
Kitos svetainės
Biblija - Šventas Raštas
Katalikų Bažnyčios Katekizmas
Vatikano II Susirinkimo dokumentai
Vatikano radijas
Kaišiadorių vyskupija
Palaimintasis Teofilius Matulionis
Palaimintasis Mykolas Giedraitis
Pivašiūnų šventovė
Katalikai.lt
Marijos radijas
Katalikų pasaulio leidiniai
Socialinis Bažnyčios mokymas
Gyvenimo ir tikėjimo institutas
Natūralus šeimos planavimas
Naprotechnologija
Nevaisinga šeima
Nebijok vėžio
Bernardinai.lt
Kunigų seminarija
Egzorcistų asociacija
Pašvęstasis gyvenimas
Gailestingumo versmė
Guronių rekolekcijų namai
Vievio parapijos bendruomenė
Kaišiadorių parapija
Elektrėnų parapija
Vievio parapija
Kazokiškių bažnyčia
Žiežmarių parapija
Merkinės parapija
Širvintų parapija
Jiezno parapija
Giesmės.lt
Jėzuitai
Malda
Malda yra geriausiai mus sujungiantis ryšys. Tik per maldą tikintieji susitinka kitame lygmenyje, kuriame nelygybė, nesusipratimai, kartėlis ir priešiškumas įveikiami, įveikiami Dievo, Viešpaties ir mūsų visų Tėvo, akivaizdoje. (Jonas Palius II)
Polėkis
Koks geras maldos apibūdinimas - širdies polėkis... Šis polėkis gali užklupti bet kuriuo metu: dirbant, galvojant ar tiesiog... vairuojant. Pasijauti lyg atsidūrus "ryšio zonoje" su Dievu. Man tai pats geriausias laikas trumpoms padėkos maldoms.
Šv. Pranciškaus malda
Su viltim nudžiuginti tuos, kurie nėra girdėję šios šv. Pranciškaus Asyžiečio (1182 - 1226) maldos. Tai malda, kuri nieko neprašo sau... Malda, kurios vienintelis troškimas būti Dievo įrankiu. Atkreipkite dėmesį į šios maldos ilgaamžiškumą. Tai liudija jos reikšmingumą...
Viešpatie, padaryk mane savo ramybės įrankiu.
Kur tarpsta neapykanta, leisk sėti meilę;
Kur nuoskauda - atleidimą;
Kur abejonė - tikėjimą;
Kur neviltis - viltį;
Kur tamsa - šviesą;
Ir kur liūdesys - džiaugsmą.
O dieviškasis Mokytojau, padėk man pernelyg nesiekti
Paguodos - verčiau guosti pačiam;
Supratimo - verčiau suprasti pačiam;
Meilės - verčiau mylėti pačiam;
Nes duodami mes gauname;
Nes atleisdami mes susilaukiame atleidimo;
Nes mirdami mes gimstame į amžinąją šviesą.
Ryte
Viešpatie, šiandien mane viskas nervina.
Buvo sunku miegoti.
Galvoje sukasi tiek daug minčių, kurioms nerandu atsakymo.
Ar ir Tu kartais negalėdavai miegoti?
Ar nesirūpindavai ar pajėgs Petras ir Jonas
pakelti Tavo jiems uždėtus sunkumus?
Ar nepagalvodavai, kad gal būtų buvę galima
išvengti Judo kartėlio, jeigu jam tik būtų
buvę parodyta truputį daugiau broliškumo?
Juk ir Tu turėjai problemų.
Išmokyk mane daryti sprendimus
ir priimti jų pasekas.
Išmokyk mane taip pat turėti pakankamai drąsos
suklydus prisipažinti.
Tikriausiai ir šiandien vėl suklysiu -
padėk man iš tų klaidų pasimokyti.
Nenoriu nepagarbiai melstis, bet taip
norėčiau, Viešpatie, palinkėti Tau gražios dienos.
Žinau, kad manoji tokia ir bus.
Žinojimas
Vilma, neleisk nerimui susisukti lizdo Tavo sieloj..:) džiaugiuosi, kad paskutinėj eilutėj yra žodis žinau... Taip ir bus, su pasitikėjmu ištiesk rankas Jo gerumui ir su dėkingumu priimk visas Tau siunčiamas dovanas.
Būna kartais
RU, nagi būna dienų lyg tyčia...
Ieškojimai
O taip, visokių dienų būna. Bet kai randi atsakymus į tuos kankinančius klausimus, tai tokia palaima. Tiesiog pereini į kitą "žaidimo lygį" ir niekas to žinojimo iš Tavęs jau neatims. Tu labai teisinga kryptim žvelgi, ieškodama atsakymų į rūpimus klausimus. Jis Tau tikrai padės ir nerimas praeis. O kad su liūdesiu kartais reikia susidraugaut, tai papasakosiu tokią istoriją.
Pamačiau, kaip sielvartas išgėrė liūdesio taurę, ir sušukau: 'Juk jis saldus, tiesa?" "Tu sugavai mane, - atsakė sielvartas, - ir sugadinai visą reikalą. Kaip dabar parduosiu liūdesį, kai žinai, jog tai palaima?" (persų poetas Dž. Rumis)
Taip
Be abejo Jam už viską dėkinga, tik kartais tos dovanos būna Jo įvyniotos į problemą:)
Ieškok
:) nors ir į laikraštį..:) tai yra dovanos ir Jam geriau žinot ką ir į ką įvynioti. Priimk Jo "žaidimo taisykles". Jo dovanos labai iškalbingos, nors jų prasmė gali būti giliai paslėpta. Čia ne nuobodus dovanų čekis :)) už kurį pati nuspręsi, ką įsigyti. Linkiu daug stebinančių atradimų! Ne iš karto pasiseka suvokti dovanos paskirtį, bet priimk tai kaip malonę. Ieškok, ką Jis Tau nori pasakyti. Verta.
Šiandien
Neprašau Tavęs, Viešpatie, kad kiekvienas saulėtekis būtų žėrintis nei kad saulė visuomet šviestų virš mano tako. Tiktai prašau, kad tikėjimas padarytų šią dieną saulėtą, nors būtų ir apsiniaukę.
Neprašau Tavęs vien tik džiaugsmo savo kely. Tiktai prašau, kad mane džiugintų žinojimas, jog Tavo meilė šiandien lydi mano žingsnius...
Ir visada
Jei išmoksim su dėkingumu priimti viską, kas įvyksta mūsų gyvenime, tai laimės pojūtis bus mūsų nuolatinis palydovas. Tada ir niūriausią dieną bus šviesu, nes ta šviesa sklis iš mūsų pačių...
Daugiau nei dialogas
Būdama maža vis pagalvodavau: įdomu, ar Dievas turi daug ausų, ar Jo ausis viena, tačiau didelė, juk žmonių tiek daug, o jie juk tikisi būti išklausyti... Tačiau dabar galvoju, jog Jo širdis yra itin didelė.
Malda man yra širdies "išliejimo" laikas. Laikas, kada gali šnekėtis kaip su Draugu, kaip su Mokytoju, ir kaip su Didžiu Kūrėju. Dažnai atrodo, kad jau nebeturi nei už ką bepadėkoti, nei ko nors maldauti, nei ką pasakyti, nes jau viskas kaip ir pasakyta, tačiau maldos baigti nesinori. Rodos visiškai atsiriboji nuo šio laikino pasaulio ir būni tik su Juo ir Jame. Tada, visai netikėtai, pagalvoji, kad gaišini brangų Dievo laiką, tačiau kita smegenų ląstelė prieštarauja. Juk Dievas yra aukščiau už laiką... Tuomet ir vėl pasineri į belaikę erdvę ir tiesiog klausaisi Dievo alsavimo, nes žinai, jog Jis čia pat šalia...
O būna, kad Dievui, kaip maldą, paskiriu darbus. Darbus Jo garbei, Jo šlovei, ar ne tik... Melstis šlovinant yra didžiulė dovana, didžiulis džiaugsmas, kurio metu tarsi išskrendi iš šio pasaulio, ir tuo pat metu skelbi bei liudiji tikėjimą...
Malda
Turbūt tik paskaičius šią temą susimąsčiau - o ką man reiškia malda? Tikrai, nelengvas klausimas. Juk malda nėra konkretus dalykas. Jei praeivių paklaustum, kas per objektas yra medis, dauguma atsakytų greitai ir daug negalvojant. O atsakymai būtų daugiau ar mažiau panašūs. Su malda kitaip. Tai kažkas asmeniško, kažkas, ką sunku apibrėžti vienu sakiniu. Kiekvienas maldą supranta savaip.
Malda man kaskart vis kitokia. Lyg atotrūkis iš kasdienių darbų į mylintį Viešpaties glėbį. Tai dėkojimas. O juk dėkoti galima tiek daug... "Už viską dėkokite" (1 Tes 5,18) Tai ieškoti ir rasti. Prašyti ir gauti. Būdas išreikšti meilę. Šlovinti Viešpatį malda (nepamirštant darbų:).
Pakviesk mane šokiui
"Viešpatie, išmokyk mus
gyventi savo gyvenimą ne kaip šachmatų partiją,
kurioje viskas apskaičiuota;
ne kaip rungtynes, kuriose viskas sunku;
ne kaip teoremą, kuri mums laužo galvą,
bet kaip begalinę šventę, kaip puotą,
kaip šokį Tavo malonės glėbyje, meilės muzikoje."
Madeleine Delbrel
Viešpatie
Viešpatie, kai esu alkanas, atsiųsk man tą, kuriam reikia maisto.
Kai esu ištroškęs, atsiųsk man tą, kuriam reikia vandens.
Kai man šalta, atsiųsk man tą, kurį reikia sušildyti.
Kai mane veria kančia, atsiųsk man tą, kuris ieško paguodos.
Kai mano kryžius tampa nepakeliamai sunkus, duok man ir kito kryžių, kad neščiau drauge su juo.
Kai lieku tuščiomis rankomis, atsiųsk man tą, kuris stokoja.
Kai man stinga laiko, atsiųsk man tą, kuriam tuo metu reikia pagalbos.
Kai netenku drąsos, atsiųsk man tą, kurį reikia padrąsinti.
Kai noriu būti suprastas, atsiųsk man tą, kuriam reikia, kad jį suprasčiau.
Kai noriu, kad kas nors manimi pasirūpintų, atsiųsk man tą, kuriuo galėčiau pats rūpintis.
Kai galvoju apie save, atgręžk mano mintis į kitus.
Tokia turėtu būti krikščionio malda... Kai kreipėmės į Dievą, neturėtume sakyti "Dieve, padėk man" bet turime sakyti "Dangiškas Tėve, padėk mano broliui, sesei, kaimynui, tam vargšeliui benamiui, kurį šiandien mačiau sėdintį tarpuvartėje, padėk vaikams likusiems be tėvų, padėk visiems alkstantiems ir kenčiantiems, atimk, Dieve, iš manęs mano perteklių ir atiduok stokojantiems..."
Malda
Malda... man tai yra lyg atostogos! :) Dažniausiai meldžiuosi vakare, kai baigiasi dienos vargai, galiu tiesiog "atsijungti" nuo pasaulio, nebegirdėti nieko, ir kelias minutes viską pamiršti. Tuomet būnu tik su Dievu. Maldoje... Malda man yra tobulėjimas, nes prieinu vienu žingsneliu arčiau prie Dievo tobulumo. Taip pat, kaip kažkur skaičiau, kad su malda mes prisiliečiame prie Dievo meilės ir pasidarome patys labiau mylintys. Taigi malda yra didi dovana, nes per ją mes galime ne tik prašyti, bet ir dėkoti, o kartais tiesiog būti su Juo, būti su Dievu.
:))) gilu...
:))) gilu... Man patiko Tavo apmąstymas. "Prieiti vienu žingsneliu arčiau Dievo tobulumo". Arčiau... Malda suartina. Suartina mus su Dievu ir vienus su kitais...
O taip...
Brangus Viešpatie, aš esu daug kas: žmona, mama, dukra,
sesuo, draugė, kaimynė, darbuotoja... Padėk man nepamiršti,
kad, nepaisant šių apibūdinimų, pirmiausia esu Dievo
vaikas. Padėk net tuomet,
kai kažkas privemia į automobilį, kai atsitrenkiu į svetimą mašiną,
kai šuo iškasa gražiausias kaimynės begonijas, kai nuo visko pavargstu
ir trokštu poilsio. Padėk man suprasti, kad tą poilsį rasiu
pas Tave. Primink man, kad kai džiugia širdimi
priimu ir pavedu Tau mažas aukas ir rūpesčius,
jie virsta neįkainojama meilės dovana.
Batsiuvio malda
Kartą rabiną aplankė batsiuvys. Jis rabinui pasiskundė:
- Nebegaliu pasimelsti rytais. Klientų aš turiu daug, bet jie nėra
pasiturintys žmonės ir turi po vieną vienintelę batų porą. Už menką
užmokestį, taisyti tokį apavą tenka kruopščiai ir ilgai, juk tokiems žmonėms
svarbu, kad vienintelė batų pora tarnautų ne vienerius metus bei būtų
patvari. Taigi visą naktį tenka siūti, klijuoti, tvirtinti ir vaškuoti.
Darbą pabaigiu ryte, jau saulei patekėjus. Tuomet grąžinu klientams batus.
Tinkamai atlieku savo pareigas, uždirbu visai nedaug ir dar nespėju
pasimelsti Dievui rytais.
- Tai kaip gi tu elgiesi? - susidomėjo tąsai.
- Dažnai rytinę maldą man tenka praleisti. Kartais sukalbu ją greitakalbe
stengdamasis kuo greičiau sugrįžti prie savo darbų. Šitaip elgdamasis esu
neramus, lyg netekdamas neįkainojamos malonės. Kas kartą keldamas plaktuką,
susimąstau apie Dievą ir atsidūstu. Ausyse spengia trikdantis kaltės jausmas.
Turbūt dėl to man nesiseka, bet kaip gi galėtų? Juk aš neturiu laiko net
rytinei maldai!
- Jeigu aš būčiau Dievas, atsakė rabinas, - šis tavo atodūsis man būtų
brangesnis už pačią maldą.
Malda
Kartais, man pačią stipriausią maldą atstoja nuoširdus persižegnojimas, kurį bent jau aš, labai dažnai ir visur praktikuoju. :)
Kai myli, žodžių nereikia. Tuo labiau Jam...
Ant labos nakties
Einu ant labos nakties,
Nešu kryžių ant dešinio peties.
Angelas sargas krutina, budina,
Kad neužmigčiau saldaus miego
Be krikšto, be išpažinties, be atgailos
Ir be gerų darbų.
Įeinu į zakristiją, paimu Aukso knygą,
Pradedu skaityti:
Šventa Pana, po tuo kryžium klūpodama,
Per skausmus nepaklūpi, per ašaras neatsikelia.
Šventa Barbara, aukso kielikėlį nešdama,
Apsipylė kruvinomis ašaromis.
Atėjo šventas Petras su šventu Povilu,
Susupo mane į brangų rūbą
Ir nunešė pas Poną Dievą.
Kas tą maldą kalbės,
Rytą keldamas - vakare guldamas,
Vandeny neskęs, ugnyje nedegs,
Staigios mirties neturės,
Angelai sargai dangun palydės.
Savo močiutės maldą užrašė Valdareza Šaliamorienė iš Kauno
Mano malda
Išgirdau, kad esu "negraži". Todėl atėjau pas Viešpatį prašyti Jo didžiulės malonės - Jo gydančios meilės pakeisti mano trūkumus į privalumus, kad tapčiau "graži".
Viešpatie, prašau Tavęs, kad tapčiau akla kitų žmonių blogybėms ir ydoms, bet reginčia ir pastebinčia tai, kas gera, gražu ir teisinga kituose.
Viešpatie, prašau Tavęs, kad imčiau mikčioti tuomet, kai pradėčiau tuščiai ir piktai kalbėti ar priekaištauti, bet aiškiai kalbėčiau, kai turėčiau liudyti Tave, Dieve, - kitus pagirti, paskatinti, kitiems padėkoti.
Viešpatie, prašau Tavęs, kad tapčiau kurčia kitų piktiems žodžiams, apkalboms ir blogiui, kad negalėčiau į juos atsiliepti, bet girdinti kiekvieną Tavo, Dieve, ištartą žodį man per kitus žmones.
Dėkoju, Viešpatie, už Tavo gydančią meilę ir šį man padovanotą "grožį".
Tėve
Tėve, vardan Tavo Sūnaus, maldauju Tave Šventosios Dvasios. Teperspėja mane Šventoji Dvasia, kai pamirštu Tavo įsakymus, Tavo meilę, Tavo pažadus. Tavo Šventoji Dvasia testiprina mano atmintį, kad dažnai prisiminčiau Tavo šventumą ir gerumą, Tavo ištikimybę ir meilę.
Tavo Šventoji Dvasia tebūna mano skatintoja, kai esu tingi, mano stiprintoja, kai esu silpna, mano šviesa, kai nežinau, ką daryti. Tavo Šventoji Dvasia tesutvirtina mano tikėjimą, kai mane vargina abejonės, tesustiprina mano viltį, kai esu nusiminusi, teuždega mano meilę, kai ji išblėsta Tau ir mano artimui.
Tėve, Tavo Šventoji Dvasia, Tavo Sūnaus Dvasia, tenužengia ant manęs, kaip anuomet ji nužengė ant Jėzaus mokinių. Tėve, Tu per Jėzų Kristų pažadėjai visiems, Tave prašantiems, atsiųsti Šventąją Dvasią. Tavo žodis yra tiesa. Leisk manyje veikti Šventosios Dvasios galybei.
Stan Fortuna
Netyčia užmačiau nufilmuotą amerikiečio pranciškono Stan Fortuna koncertą Vilniuje, kuriame pati kažkada buvau. Keista, bet kiekvieną kartą klausant galima išgirsti naujų dalykų (kaip skaitant kokią gerą knygą). Šiandien įkrito jo pagiedota mintis: I will give everything to Jesus and when I have nothing to give - I'll give Him this nothing. Man kartais atrodo, kad Dievui reikia atiduoti tik gerus dalykus, melstis tik tada, kai Tau patogu melstis. Bet ne. Melstis reikia tada, kai jautiesi pasimetęs, kai net nesinori, kai galvoji, kad jau geriau palaukti, kol ateis ta gera nuotaika. Atiduoti tai, ką dabar jauti, kuo dabar gyveni ir ką galvoji. Ir kaip keista, kai vėl iš naujo išgyveni tokius paprastus kaip 2x2 dalykus...
Kietas
Jis kietas ;]
Viešpatie
Viešpatie, išgydyk mano širdį:
suaižyk ją kaustantį ledą,
grąžink jai regėjimą ir klausą,
apsaugok nuo teisuoliškumo ir siaurumo,
neleisk jos įbauginti.
Dieve, apsisprendžiu rinktis Tave dabar ir tada,
kai atrodys, kad tamsos vis daugėja. Amen.
D. Zaleskienė
Pasirinkimai
Jokia mano tamsa nėra per tamsi Viešpaties šviesai, jei tik apsisprendžiu atsiverti Jo šviesai.
Tikrai
Tikrai taip, bet tam labai daug drąsos ir daug pasitikėjimo reikia...
Pa(si)drąsinimai
Na taip, reikia ir drąsos, ir pasitikėjimo. Kaip kitaip išbandysim tikėjimą? Išdrįsiu atverti duris, ar taip ir liksiu patamsy be vakarienės?.. :)
Mat kalba čia toks "kiškis drąsuolis"... :) Bet gi nesigauna pasitikėjimo pjaustyti riekutėmis.
Tikėjimas
Alfa: tikėjimas = pasitikėjimas
Nenugirdau
Nenugirdau tokios minties. Tikėjimas ir yra tikėjimas, tik ėjimas... Galiu eiti žinodama, kad Jis eina šalia, bet nepaduoti Jam rankos. Galiu girdėti, kaip Jis kviečia mane vakarienės, bet neatsiliepti ir neiti vakarieniauti kartu. Ir taip toliau... Man atrodo, kad pasitikėjimas yra daugiau nei tikėjimas.
Akrobatas
Čia ta mintis kai pasakojo apie akrobatą, einantį per lyną. Kai akrobatas vieno žmogaus klausė: "Ar tikite, kad galiu lynu pervežti karutį, kuriame sėdi žmogus?" Žmogus atsakė: "Taip, tikiu. Mačiau kaip pervežėte bulvių maišą. Kodėl gi negalėtumėte pervežti žmogaus?" Tada akrobatas tarė: "Tai sėskit ir būkit tas žmogus."
Taip ir būna, kad kai reikia pasitikėti, tai nebūna taip jau lengva, kaip tik tikėti.
Malda kaip sandora
Iš kur kyla žmogaus malda? Kad ir kokie būtų maldos žodžiai ar gestai, visada meldžiasi visas žmogus. Bet Šventasis Raštas, nusakydamas vietą, iš kurios veržiasi malda, kartais mini sielą arba dvasią, o dažniausiai (daugiau nei tūkstantį kartų) - širdį. Meldžiasi širdis. Jei širdis toli nuo Dievo, malda lieka tuščia. (KBK2562)
Širdis yra buveinė, kurioje esu, kurioje gyvenu (semitų ar biblinėje kalboje: į kurią "nužengiu"). Ji yra mūsų slaptasis centras, nesuvokiamas nei mūsų protui, nei kitiems žmonėms; vien tik Dievo Dvasia gali ją ištirti ir pažinti. Tai vieta, kurioje atgimsta mūsų giliausių vidinių siekių diktuojami sprendimai; tiesos vieta, kurioje pasirenkame gyvenimą ar mirtį; susitikimų vieta, kadangi, būdami Dievo paveikslas, gyvename ne be santykio su Juo: širdis yra sandoros vieta. (KBK 2563)
:)
Meldžiuosi judėdamas.
Pirmas kartas
Šiandien aš per visą dieną meldžiausi pirmą kartą tiek daug, kiek dar niekada nesimeldžiau ir tai tik Kun. Mindaugo dėka. Jis ir Jėzus man davė galimybę nekreipti dėmesio į įvairius triukšmus. Ir melstis už save ir tuos, kuriems to labai reikia. Tai nuostabu! :)
O
O aš tai nemoku melstis šviesos greičiu...
Na
Kodėl šviesos greičiu? Tiesiog po truputį. Man labai sunku buvo ir yra melstis, bet kartu visada lengviau pramokti.
Čia
Čia aš tik apie šiandienes šv. Mišias, Gabija... Nieko asmeniško. :) O su Tavimi tai viskas gerai, mano manymu. Aš džiaugiuosi Tavimi. Ir vis neatsistebiu. :)
Kai
Kai patikim Velnio mums sakomu melu apie Tave, apie save ir vieni apie kitus,
Viešpatie, pasigailėk!
Mylintis mus tokius, kokie mes esame, ir kviečiantis mus tapti: šventesniais, laisvesniais, drąsesniais ir labiau mylinčiais...
Kristau, pasigailėk!
Kai manom, kad mumyse yra žaizdų, kurių Tu negalėtumei išgydyti, ir pradedam nepasitikėti,
Viešpatie, pasigailėk!
Melskimės.