Molėtų šv. apaštalų Petro ir Povilo parapija

Ačiū tau, Dieve, kad mes dabar nesame blogiečiai, turime savo tėvus ir gerus brolius ir seseris, kurie su mumis draugauja.

Marija, dėkoju, kad sukūrei Jėzų. Tada nebūtų šventės Kalėdų. Labai, labai ačiū.

Dieve ačiū, kad mane ir kitus gini. Dieve tau ačiū, kad mano tėvai dar nenumirė. Dar ačiū, kad mane ir kitus gerbi. Ačiū, kad sukūrei pasaulį. Ačiū, kad manęs niekas nemuša.

Dėkoju tau Dieve už tuos pirmuosius ištartus žodžius.

Vis dar klausiu savęs, kas įvyko, kad mano gyvenimas, pilnas nuotykių, įvykių, judėjimų, guru, ezoterikos knygų, per keletą mėnesių apvirto aukštyn kojom. Kaip keistuolių teatre. Tiesą sakant, ne taip jau ir netikėtai. Jau seniai, prieš dešimtį ar daugiau metų pradėjau savo ieškojimus. Šalia materialaus, gerai aprūpinto gyvenimo atsirado tuštuma, kuri vis plėtėsi, gilėjo. Reikėjo kažko daugiau, kas sujudintų mano vidų, įneštų permainų. Pradėjau savo 'vidinio aš' ieškojimus. Patraukė šiuolaikiniai - kaip man atrodė - judėjimai: kvėpavimo pratybos, joga, meditacijos, toltekų išmintys, senolių galia... Tai turėjo atnešti savo savasties suradimą, išsilaisvinimą ir nuostabų gyvenimą. 

"Atėjau gelbėti ne teisiųjų, bet nusidėjėlių". 

Ši eilutė iš Evangelijos pagal Luką įkvėpė mano primicijoms atminti pasirinkto paveikslo tapytoją Sieger Koder ir 1973 m. jo nutapytą šį paveikslą. Siekiant geriau suvokti, ką dailininkas mėgina šiuo kūriniu pasakyti, manau, kad svarbu nors labai trumpai pažvelgti į paveikslo tapymo vietą ir aplinkybes.