Viskas prasidėjo tada, kai supratau, kad nebesimeldžiu. Vis trūko laiko... Tačiau vieną vakarą ėmiau sklaidyti "Dvasines pratybas", nes norėjau surasti draugei vieną pastraipėlę apie sėkmes ir nesėkmes. Tad pasiryžau perversti knygą iki galo. Netikėtai aptikau tokią mintį: "Dviejų asmenybių susitikimas yra kaip dviejų cheminių medžiagų kontaktas. Jei įvyksta reakcija, abi būna pakeistos". Iš karto pagalvojau apie Jėzų (juk mūsų mintys ateina ne iš mūsų. Jas siunčia Kažkas Geras arba Piktas, o mūsų pasirinkimas - priimti jas arba atmesti. Taigi aš priėmiau...).

Ir tada pagalvojau: dviejų asmenybių susitikimas - susitikimas su Jėzumi, tarsi dviejų cheminių medžiagų kontaktas. Įvyksta reakcija, kuri keičia iš esmės. Vien Jo žvilgsnis mus keičia, bet ar Jis pats keičiasi? Juk Jis yra tobuliausia kas tik gali būti... Kad geriau suvokčiau tai, kas įvyksta, pabandžiau pritaikyti savo biologijos žinias.

Jėzus - tarsi organinis katalizatorius (fermentas), kuris greitina chemines reakcijas (gyvenimus), o mes esam substratai, kuriuos Jis keičia. Fermentas (Jėzus) po reakcijos (susitikimo) nepakinta - lieka toks pat tobulas, nuostabus, ir toliau katalizuoja kitas reakcijas (kitų žmonių gyvenimus). Tačiau ne visi substratai yra tinkami reakcijai su fermentu. Fermentas turi aktyvųjį centrą, kur prilimpa substratas, nes jis atitinka pastarąjį tarsi raktas spyną. Taip pat yra ir su žmonėmis - kas užsidengia ausis, užmerkia akis, užsiaugina šarvus ar pasislepia kokone, tas, net Jėzaus stebimas, nereaguoja, nesikeičia. Tada reakcija nevyksta. O kiti, priėmę Jėzų į savo gyvenimą, pasiduoda negrįžtamai reakcijai.

Aš jaučiuosi kaip tas krakmolo polimeras, sudarytas iš įvairių elementų. Mano poelgiai, mintys, pasirinkimai būna įvairūs ir sudėtingi - juk aš sudėtinga molekulė.

Kaip norėčiau, kad Tu, Jėzau, žvelgtum į mane ir keistum mano širdį... Noriu būti tuo substratu, kuris atitiktų Tavo aktyvųjį centrą ir tuomet įvyktų negrįžtama reakcija. Noriu, kad padėtum atsikratyti man tos varginančios įvairovės, dviveidiškumo, neapsisprendimų ir paverstum mane paprasčiausia ‘gliukoze’. Su vienu tikslu, vienu keliu ir vienu troškimu...

Vilma Bimbirytė