Pranciškaus akys liko užmerktos, bet ausys tapo jautresnės; jis girdi savo Viešpatį, kuris sako: Džiaukis, Pranciškau, būk savo kančiose laimingas. Nuo dabar gyvenk ramybėje, lyg jau būtum su manimi Dangaus Karalystėje.

Jo širdis atsibunda: jo prisikėlimo valanda atėjo, Velykos įsiveržė vidurin nakties! Kaip pergalės šauksmas šlovinimo giesmė ištrykšta iš jo paliegusio kūno: Tešlovina Tave, Viešpatie, visi Tavieji kūriniai, ypač sesuo puikioji saulė; kuria Tu dieną švieti mums. Jinai graži ir spindi nuostabiai, Ji Tavo, o Aukščiausias, yra ženklas (iš Saulės giesmės). Šlovė Tau už mūsų brolį mėnulį, už žvaigždes, už vėją ir vandenį, už sesę ugnį ir už mūsų motiną žemę. Tai daugiau negu poema, apdainuojanti gamtos grožį. Tai velykinė giesmė Velykų vyro, kuris perėjo per kančią; giesmė piligrimo, žengiančio mirties keliu į gyvenimą; giesmė, pradėta kaip kūdikis Didįjį Penktadienį, išnešiota ilgoje Didžiojo Šeštadienio tyloje ir pagaliau išleista į pasaulį Velykų dieną. Pranciškus buvo viską praradęs; dabar jis viską atgauna.

Broliai, seserys, kiekvienas iš mūsų yra panertas toje velykinėje paslaptyje: mes visi turime savo Didįjį Ketvirtadienį ir jo nerimus: tai gali būti vizitas pas gydytoją, mūsų artimojo liga, sutuoktinis, kuris kasdien vis tolsta nuo manęs, vaikas, palikęs namus... Viešpatie, jeigu įmanoma, teaplenkia mane ši taurė (Mt 26, 39). Šiandien nerimas kartais yra net sunkiau pakeliamas negu kančia, kurią pranašauja. Visi mes turime savo Didįjį Penktadienį, tą intensyvaus skausmo dieną, tas garsias sutemas vidudienio trečią valandą, pačiam mūsų gyvenimo viduryje, kai viskas atrodo sudužę. Kiekvienas iš mūsų išgyvens ir savo Didįjį Šeštadienį; buką rezignaciją po skausmo, tą rimtį po blogos naujienos sukeltos audros; tas tuščias valandas ligoninės lovoje, kai laukiama pasveikimo ir vizitai retėja; tuos vienišus savaitgalius, kai niekas neaplanko - nei vaikai, nei draugai. Visas mūsų pasaulis išgyvena tą Kančios metą; jis visas žaizdotas ir sudraskytas; tiek slaptų kančių ir tiek nerimo dėl ateities. Tiek bejėgiškumo epochoje su negirdėtomis galimybėmis! Tas pasaulis, kurį popiežius Paulius VI savo testamente pavadino laikinąja ir žemiškąja scena, puikia ir dramatiška.

Po Didžiojo Šeštadienio būtinai išaušta Velykos. Tamsybių valanda niekada nebūna galutinė. Mes visi savo kūne nešiojamės Viešpaties kančią ir mirtį, bet taip pat ir prisikėlimo galią. Mes, kurie esame pakrikštyti, esame mirę kartu su Juo ir palaidoti, bet ir gimę jau naujam gyvenimui. Krikštas mus įskiepijo į Gyvybės medį, Viešpats prisikėlė (plg. Rom 6, 1-11). Mirtis nugalėta, jo gyvenimas yra mumyse iki pat mūsų kūno. Visa tai yra neregima. Tačiau tas amžinasis gyvenimas jau yra mumyse kaip tikras faktas, o ne tolima viltis. Jau šiandien mes nešiojamės savo prisikėlimo daigus. Vieną dieną jie išsprogs. Nes tą naująjį žmogų, tą, kuris jau nebemirs, mes nešiojamės savyje kaip kūdikį. Vieną dieną jis išvys pasaulį - niekas jo nesulaikys. Tą naująjį  žmogų  mumyse krikšto vanduo sukūrė, o kiekviena Eucharistija jį maitina. Kas valgo mano kūną ir geria mano kraują, tas turi amžinąjį gyvenimą, ir aš jį prikelsiu paskutiniąją dieną (Jn 6, 54). Tiems, kurie tai tiki ir tuo gyvena, jau dabar yra Velykos, nors jiems dar reikės daug kentėti. Todėl ir nenuleidžiame rankų. Atvirkščiai, jei mūsų išorinis žmogus vis nyksta, tai vidinis diena iš dienos atsinaujina. O lengvas dabartinis mūsų vargas ruošia mums neapsakomą, visa pranokstančią amžinąją garbę (2 Kor 4, 6).

Pagal Mons. Godfried Danneels "Šv. Pranciškaus džiaugsmas"