"Bendrystės dvasingumas - skaitome Jono Pauliaus II apaštaliniame laiške Nuovo millennio ineunte - pirmiausia reiškia širdies žvilgsnį į mumyse gyvenantį Trejybės slėpinį, kurio šviesą turėtume įžiūrėti ir mus supančių brolių bei seserų veiduose. (...) Bendrystės dvasingumas taip pat yra gebėjimas įžvelgti tai, kas kituose yra teigiamo, priimant bei branginant tai kaip Dievo dovaną, dovaną man, ne tik broliui, kuris ją tiesiogiai yra gavęs".

Bendrystė, ypač bendruomenės kūrimas, reikalauja ypatingos tikėjimo būsenos, tai yra gebėjimo į kitą žvelgti naujomis akimis. Tai tikėjimo žvilgsnis, kuris geba, matant brolį, pastebėti, kad šalia yra Dievo vaikas - kitas yra Jėzus.

Šitas tikėjimas pranoksta grynai žmogišką bendruomenės narių vertinimą, kuris gali iškelti aikštėn negatyvius neišvengiamai pasirodančius aspektus. Kiekvienas žmogus turi jaustis priimtas ir mylimas toks, koks jis yra, būti padrąsintas ir įvertintas. Tik taip jis gali suklestėti, atitikdamas savo asmenybę ir identitetą: visiškai priešingai suvienodėjimui ir banalumui.

Ilgą laiką gyvenant kartu ir vienam kitą gerai pažįstant, spontaniškai galima tarti: "Dabar žinau, kad jis toks, jis niekada nepasikeis, jis visada toks pat...". Taip kitam atimama galimybė pasikeisti, augti ir gerėti. Jau vien tai, kad  pradedantis dieną žino, jog nebus vertinamas pagal vakarykštę klaidą, įkvepia jam naujo ryžto ir naujos vilties.

Čia pasirodo, kad būtinai reikia nuolat ir pastoviai atnaujinti tarpusavio atleidimą. Reikia nujausti kito klaidas ir būti pasirengusiam, pagal Jėzaus savo bendruomenei duotą normą, atleisti iki septyniasdešimt septynių kartų (Mt 18, 22). Meilė teikia pasitikėjimą ir tiki galimybe atsinaujinti, viliasi prisikėlimo, nes meilė visa pakelia, visa tiki, viskuo viliasi (1 Kor 13, 7). Tai kvietimas nuolat pradėti. Kiekvienas gali tikėtis kitų atleidimo ir gailestingumo.

Pagal Fabio Ciardi, omi "Kaip šiandien gyventi pašvęstąjį gyvenimą"