Nuostabus ir saulėtas sekmadienis mano protėvių lankytoje bažnyčioje Kietaviškėse. Atlaidai.

Po senoviniais, gal smetoniškojo laikmečio, o gal ir dar senesnio meto, tautiškais raštais išmargintos bažnyčios skliautais skamba kunigo balsas: sako pamokslą pagal sekmadienio Evangeliją. Švenčiausioji Trejybė... Sako, kad pamokslo apie Švč. Trejybę vengia daugybė kunigų, nes tai - gilus slėpinys, sunku suprasti, o dar sunkiau paaiškinti...

Suklusau, nes savyje nešiojuosi - tarsi auksinį obuolį - kažkur tarp Molėtų Meilingosios ir Kazokiškių Nugalėtojos Marijos bažnyčių padovanotą, gautą suvokimo stebuklą. O gal tik jo nuojautą?..

Keista man ir tai, kad dažniausiai man užduodamas klausimas kitų žmonių ir yra apie Švč. Trejybę. Ir prieina, ir klausia be jokių įžangų, neklausdami mano vardo, pažįstami ir nepažįstami, neklausdami ar žinau, gal žinau, gal kartais galiu pasakyti... Tarsi įsitikinę, kad žinau. O man ir pačiai nerimas širdy - ar tikrai TAIP žinau? Bet sakau kaip suvokta...

Krikštas: vardan Dievo Tėvo...

Dievas Tėvas - Kūrėjas. Visa kas Jo sutverta mes galime regėti. Daug kam sakau, kad mes visi esame regėtojai. Jo sukurto pasaulio galybės regėtojai. Tą pasaulį galime paliesti, skanauti, užuosti, į jį panerti, juo mėgautis, gėrėtis, gėrėtis. Tai yra ir mūsų kūnas (iš molio ir dulkės). Tvartelis, kuriame turi gimti Jėzus, o Jam užgimus - tvartelis po truputėlį tampa šventove.

Eucharistija: ir Sūnaus...

Dievas Sūnus - Jėzus Kristus. Kūnas ir Kraujas. Kelias, Tiesa ir Gyvenimas. Mūsų gyvenimas. Mes esame Jo rankos, akys, kvėpavimas, balsas, meilė. Gyvenimas.

Sutvirtinimas: ir Šventosios Dvasios.

Dievas - Šventoji Dvasia. Tai vidinis kompasas, kad visada žinotume kur yra mūsų  namai. Tai kelrodė Betliejaus žvaigždė. Neklystantis patarėjas, vedlys, tai, kas apsigyvena kūne, kai iš tvartelio virstama šventove, bažnyčia. Tai nušvitimas. Tai, kas spindi sagės perlais ir brangakmeniais ant Marijos apsiausto peties ar kaktos...

O nuostabą kelia ta Viešpaties plano dalis, kad Jis išsirinko Tautą, kuri ištikimai saugojo, saugoja ir saugos visados Jo kultą, Jo dalį, įsakymus ir apreiškimus ir nė už ką neatsisakys ir neleis pamiršti Dievo Tėvo.

Buvo žadėta, kad ateis Mesijas... Jėzaus dalies saugotojai esame mes. Jėzaus mokymų,  jo pavyzdžio, bažnyčios. Jo žinojo kaip laukti. Jis atėjo, kaip buvo žadėta, aprašyta ir skelbta. Jo laukė ne tokio, ne iš ten ir ne taip. Bet jis atėjo. Ir Jis yra mūsų Dievas. Mes esame Jo Tauta. Ir mes nė už ką Jo neišsižadėsime.

Ir pažadėjo grįžti. Nepasakė nei kada, nei kaip. Tik pažadėjo atsiųsti...           

O kas, jei ir mes neatpažįstame, nes laukiame ne iš ten, ne taip, ne to ir ne tokio? Nes nežinom kaip laukti... Nors pripažįstame. Dar nuostabiau, kad popiežius Jonas Paulius II tai suprato, žinojo, suvokė ir labai atsargiai žmonijai sakė. Ypač savo paskutiniuosiuose pasisakymuose: Pasaulio pabaiga bus, bet ne tokia, kokios laukiame.

Ir viskas kels daug nuostabos... Nes Dievas yra MEILĖ!

Alma Marija Ieva