Sugalvok tu man tokią atgailą - kasdien skaityti šv. Raštą! Ir dar pasakė, kad skaityti reikia po truputį, nes persistengti negalima. Ir dar, sako, kadangi bandai rašyti, tai skaityk ir rašyk. Užrašyk tą žodį ar tą žodžių junginį, kuris labiausiai kris į akį ar užsiliks minty. Kitam gyvenimo gali neužtekti tokiai atgailai. Aš iki šiol atgailauju. Paskirtų du "Tėve mūsų", ar tris "Sveika Marija", būtų suprantama... Štai kokią dovaną man atnešė tų metų Žolinių šventės išpažintis.

Svarbiausia, žinoma, ne tai, nors gera pradžia - pusė darbo.

Kokius tris kart per savo gyvenimą ėmiau į rankas turėtas gražias Biblijas: paauksuotais krašteliais, su aksominėmis juostelėmis, smaragdo spalvos dideles ir juodas mažas... Pirmąjį kartą skaičiau ir nieko nesupratau. Pabirų, be jokio ryšio žodžių knyga. Po daugelio metų antrasis bandymas buvo sėkmingesnis, - žodžiai susirikiavo į sakinius, bet perskaityto sakinio prasmė likdavo nesuprantama. Nežinia, ar tas trečias bandymas būtų buvęs, jei ne skirtoji atgaila. Atsidūsėjau, paėmiau į rankas Didžiąją Išminties knygą ir žengiau savo atgailos keliu...Tada dar nežinojau, kad atversdama Bibliją, kartu apversiu ir savo gyvenimą.

Bet Naujasis Testamentas (NT) nesileido skaitomas. Pilnas raidžių lapas atrodė tušias ir baltas. Galėjai žiūrėti į jį kiek nori. Galiausiai ir puslapiai vertėsi vis atgal į Senąjį Testamentą: Mokytojo (Koheleto) knyga, Giesmių giemės knyga... Tarsi žvalgytuvės prieš svarbiausiąjį susitikimą... O vieną dieną, atverstas NT puslapis pradėjo šviesti. Kvietė skaityti. Pradėjau. Eilutė po eilutės vedė mane link naujo suvokimo, tik tada dar to nesupratau.

Skaičiau ir rašiau po žodį, frazę ir niekaip negalėjau suprasti ką aš čia išrašau, kokia tų žodžių, peršokančių iš Knygų knygos į mano rašomus popieriaus lapus, prasmė: "Taisykite Viešpačiui kelią!", "Ištiesinkite Jam takus!", "Ir tu, <...> Betliejau, anaiptol nesi menkiausias tarp žymiųjų..." Kas tai? Apie ką čia taip? Kokie keliai? Koks kur Betliejus? Na, taip - miestelis, kuriame gyvenu nėra labai išvaizdus, bet kokį čia kelią Viešpačiui taisyti? Nutiesti? Iš kur ir į kur? Ko laukti, o gal sužinoti - gal kur kas buvo? Skaičiau toliau... Skaitant vėrėsi akys, o po truputį ir manoji širdis... Pati niekada nebūčiau supratus, bet su dangaus malone man atsivėrė, kad taisyti Viešpačiui kelią ir išlyginti takus turiu savo širdy... ir tas Betliejus esu aš pati... o mano širdis - tas tvartelis, kuriame turi užgimti Kūdikėlis... Arba Betliejus, tai gal ir mano miestas, kūnas - tvartelis, o širdis - ėdžios, kuriose turi gimti Kūdikis. Bet kad Jis užgimtų, turėjo numirti mano "aš".

Stovėjau su broliu savo tėvų namų kieme. Buvo tamsus, bet šiltas vakaras, virš mūsų - žvaigždėmis nusėtas rugsėjo pradžios dangus. Pajutau, kad man nei iš šio, nei iš to pasidarė silpna. Dar nesakiau, broliui, lukterėjau, gal gi praeis... Sekančią akimirką brolis pasakė, kad didelė žvaigždė danguje krito, o aš su tais žodžiais pasakiau, kad man bloga ir aš mirštu... Atrodė, kad gyvastis iš manęs paprasčiausiai išeina... Atvažiavę iškviesti medikai pasakė nesuprantą kas darosi, nes man nieko nėra. Bet aš mirštu, tikrų tikriausiai!

Betliejaus žvaigždė krito tiesiai man į širdį.

Nelaukiau šito, nesitikėjau, nesiruošiau, neplanavau net neįsivaizdavau, kad taip gali būti: gyvoji Biblija gali pasikartoti kievienam iš mūsų. Tada sekė vienas po kito dvasiniai suvokimai, Šventraščio tekstai tapo suprantami, o posakis "Neužtenka žinoti, reikia suprasti" pasipildė "ir gyventi".

Alma Marija Ieva