Juozapas iš Nazareto, Mergelės Marijos Sužadėtinis, maloniai ir išmintingai atlieka savąją tėvo pareigą. Jo tėvystė Kūdikiui Jėzui ir mums yra autentiškai ir dvasiškai simbolinė. Pagal Tėvo, kuris yra danguje, paveikslą, Juozapas turi tikrą autoritetą, kuris ugdo ir duoda gyvybę. Tai nuolatinė veikla, padedanti  atskleisti būtį. Etimologiškai žodis „autoritetas“ yra kilęs iš lotyniško augere, kuris reiškia didinti, auginti.

Juozapas, įkvėptas pedagogas, Toros saugotojas, sargybinis, budintis ties Izraelio atmintimi, tampa tėvu, nes jis visų pirma yra maldos, liturgijos žmogus, „kunigas“, kuris celebruoja savo namuose. Jo liturginiai aktai, atlikti su meile ir uolumu, tam tikru būdu pagrindžia ir tobulina jo tėvystės funkciją.

Visa šabo liturgija yra nukreipta į Tėvo kontempliaciją, sekant Tėvo poilsiu ir nuostaba priešais savo jau užbaigtą kūrimo darbą.

Kiekvieno grožio Šaltinis, kontempliuojamas Dievo artumo slėpinyje, ir tas autentiškas, kilnus ir šventinantis, nes įkvėptas, grožis persišviečia ir yra perduodamas mums liturginėje veikloje, esminiame darbe to kūrinijos ir kosmoso giedoriuje, žmoguje, sukurtame Dievo garbei. Šabo vakarą kiekvienas tėvas žydas, net pats vargingiausias, nori jaustis šeimos galva ir pirmininkauti prie stalo, dangiškosios puotos paveikslo.

Taigi kai žmogus, kuris jaučiasi pačiu vargingiausiu žemėje, pakelia akis į aukštumas ir išgyvena tą „persikeitimą“, priimdamas karalių Karaliaus kvietimą, įvyksta stebuklas.

Raštai sako, kad Dievas palaimino septintąją dieną (Pr 2, 3). Kaip palaimino? Midrašas atsako, kad jis palaimino ją šviesa, kuri sušvito ant žmogaus veido septintąją dieną, ir kuri buvo ne ta pati, kaip kitomis dienomis.

Šabas perduoda žmogui kažką realų ir suvokiamą, šviesą, kuri spindi žmogaus širdyje ir kurios švytėjimas atsispindi jo veide. Hebrajų mistikai ją vadina neshama  yetara, tai sielos perviršis,  papildomoji dangiškoji siela pagal būsimojo pasaulio modelį.

Reikia, kad kiekvienas šeimos tėvas vėl būtų savo namų liturgu; tai dovana, kurią turime priimti, dovana gailestingojo Tėvo, kuri atstatytų nūdienos žmoguje jo liturginį ir kunigiškąjį identitetą, sutvirtindama jame jo išrinkimo ir išganymo tikrumą.

Prisiimdamas atsakomybę už liturgiją, šeimos tėvas, vyras, atras savo dvasios kilnumą ir spindesį pagal dangiškojo Tėvo ir šventojo Juozapo, kuris buvo Žodžio kūrėjo žemiškasis tėvas, paveikslą. Pavyzdžiui, reikia, kad kiekvienas tėvas uždėtų rankas ant savo vaikų ir juos palaimintų. Visi tie, kurie, būdami vaikais, buvo savo tėvo palaiminti, nuolat prisimena šiuos palaiminimo gestus, kaip ir tie, ant kurių tėvas padarė kryžiaus ženklą ne tik per krikštą, bet ir vaikystėje. Tie vaikai išsaugos šį prisiminimą, ir jiems išliks vaizdas tėvo, panašaus į Dievo paveikslą, o Dievo paveikslas jiems bus panašus į jų tėvo paveikslą. Kokiai aibei žmonių dabar sunku pripažinti Dievą tėvu, nes to paveikslo jiems neperdavė jų gimdytojas!

Palaimintas vaikas, kuris iš savo tėvo išmoko džiaugtis Dievu, kuris matė savo tėvą džiūgaujant ir virpant dieviškumo akivaizdoje. Jis pažins autentiško šventimo galią ir sugebės, didindamas savo uolumą, uždegti daugelį kitų žmonių. (...)

Pagal Efraimo knygą "Juozapas"