Ne derlingomis žemėmis ar gausiomis iškasenomis garsus mūsų kraštas. Jį garsina ežerėliai, kalvos, miškai ir geri žmonės. Todėl turtingi ir įdomūs, ne pramoniniai, bet sakraliniai rajono takai, kuriais keliaudami žavimės medžio mistika alsuojančia gražiąja Rudesos koplyčia, aplankome Giedraičiuose besiilsinčią Dievo Žodį pamilusią Naujojo Testamento vertėjo vyskupo Arnulfo Giedraičio širdį, keliaujame link paslaptingųjų Skudutiškio akmenų su šaltiniu bei stebuklingo Skudutiškio Sopulingosios paveikslo. Čia piligrimą pagauna Molėtų Marijos akių žvilgsnis altoriaus paveiksle ir unikalus, Molėtų bažnyčioje esantis, Oginskių Madonos paveikslas, vaizduojantis Mariją su gėlių vainiku.

O kur dar Videniškių bažnyčios ir vienuolyno grožis ar įdomioji vieta prie Suginčių bažnyčios, kur buvo Lenkijos maršalo Juzefo Pilsudskio motinos kapavietė iki perlaidojimo Rasų kapinėse šalia sūnaus širdies ? Maldininkus kiekvienais metais liepos 13 dieną sukviečia Janonių apsireiškimo vieta, netoli tos vietos, kur gimė arkivyskupas. Pažymėtina, kad šis apsireiškimas įvyko 1965 metais, likus mėnesiui ir vienai savaitei iki T. Matulionio mirties. Būtinai reikėtų pamatyti Molėtų bažnyčioje arkivyskupo Teofiliaus Matulionio vitražą, esantį lange šalia didžiojo altoriaus. Jis įdomus tuo, jog arkivyskupas jame vaizduojamas su aureole, kuri paprastai dedama šventiesiems. Buvęs Molėtų klebonas Vilnis V. Cukuras, dar prieš 20 metų iki beatifikacijos, pranašiškai numatė, kad Matulionis tikrai bus iškeltas į altoriaus garbę ir būtinai liepė uždėti aureolę, kad ateities klebonams nereikėtų perdaryti vitražo. Taigi, Molėtai turi pirmąjį palaimintojo Teofiliaus atvaizdą su aureole.

Jei skaitytume šventųjų gyvenimus, tai Molėtų vardas nebūtų naujiena. Jis skambėtų minint kantrųjį kunigaikštį Mykolą Giedraitį, atsisakiusį pilių ir tapusį kukliu vienuoliu, tarnavusį Krokuvos šv. Morkaus bažnyčios zakristijonu. Molėtai nuskambėtų ir Andžėjaus Tovianskio biografijoje, save laikiusio naujuoju mesiju, keisto ir nesuprasto, netgi uždrausto, mistiko ir dvasinio mokytojo, religijos kūrėjo, kilusio iš Antašventės kaimo prie Joniškio, dariusio įtaką XIX amžiaus Lenkijos intelektualams. Molėtai, kaip jaukumo ir kūrybos prieglobstis, būtų neatsiejami genialiojo kunigo Česlovo Kavaliausko gyvenime ir mokslinėje veikloje.

Molėtų kraštas turi svarbią vietą ir kankinio, arkivyskupo Teofiliaus Matulionio gyvenime, jo aukštaitiškoje prigimtyje. Jei liktume ties dabartinėmis rajono teritorijos ribomis, matytume jog iš šio rajono buvo kilę abu Teofiliaus tėveliai. Mama Ona Juočepytė (1851-1877), Gabrieliaus Juočepio ir Onos Strazdaitės dukra iš Bajorų kaimo šalia Alantos ir tėtis Jurgis Matulionis (1833-1911), Marcijono Matuliono ir Ievos Telksnytės sūnus iš Žibėčių kaimo, esančio netoli Kaniūkų kaimo. Beje, iš  ten kilęs ir paskutinysis Lietuvos partizanas Antanas Kraujelis.  Arkivyskupo gimtasis Kudoriškio vienkiemis ir čia paminėti kaimai tuo metu priklausė Aluntos valsčiui, kuris, deja, 1950 metais buvo panaikintas. Alanta, Kudoriškis, Bajorai, Žibėčiai – šios vietos visuomet išliko brangios arkivyskupui. Su gilia pagarba jis ištardavo jų pavadinimą, nes žmogui, kuriam gyvenime teko būti mėtomam iš vienos vietos į kitą, iš kalėjimų ir vėl į kalėjimus – gimtosios vaikystės vietos kalba apie reikalingumą, švelnumą ir namų jaukumą. Alantos bažnyčioje susituokė Teofiliaus tėveliai. Joje jis buvo pakrikštytas. Prie bažnyčios esančiose kapinėse, senų medžių paunksmėje, palaidota arkivyskupo mama Ona Juočepytė-Matulionienė. Ant jos kapo atnaujintas kuklus paminklas. Mūsų krašte Teofilius gyveno septynerius pirmuosius gyvenimo metus, dažnai lankydavosi pas močiutę Žibėčių kaime. Alantos krašte jis praleido gražiausius gyvenimo metus, čia jis buvo mirštančios motinos paaukotas Švenčiausiajai Jėzaus Širdžiai.

Ne tik vieta, bet ir Molėtų krašto dvasia labiausiai atsispindi šio didžio Ganytojo asmenybėje. Jis visą gyvenimą išliko tikrų tikriausias aukštaitis. Po daugybės metų, pragyventų ne Aukštaitijoje, sugebėjo išsaugoti švarią, tyrą gimtąją aluntiškių-molėtiškių tarmę, kurios saldus skambėjimas panašus į dainavimą. Nors puikiai mokėjo rusų, latvių, lenkų kalbas, skaitė lotyniškai, prancūziškai, vokiškai ir net sulaukęs 80 metų mokėsi anglų kalbos, tačiau gimtoji tarmė išliko tokia pat ryški, atspindinti gimtųjų namų dvasią. Arkivyskupo balso įrašų galima pasiklausyti internetinėje svetainėje www.teofilius.lt

Su Molėtais susijęs ir vienas pirmųjų vyskupo Teofiliaus skausmų, perėmus Kaišiadorių vyskupijos vairą. 1943 metų gegužės mėnesį jis atliko iškilmingą ingresą į katedrą ir jau liepos mėnesį teko laidoti Molėtų kleboną dekaną Juozą Kraujelį. Jis 1941 metais perėmė parapiją po to, kai buvo nužudytas dekanas Matas Laujauskas, pergyveno Molėtų žydų tragedijos siaubą. Klebonaudamas Molėtuose,  nepasižymėjo stipria sveikata, buvo labai prislėgtas. Kunigo Juozo Kraujelio mirtis buvo pirmoji kunigo netektis Teofiliui Matulioniui vykdant Kaišiadorių vyskupo pareigas. Nauju Molėtų klebonu vyskupas Teofilius paskyrė kunigą Joną Dzekunską iš Kuktiškių parapijos.

Molėtų kraštas visada buvo įvairialypis : čia gyveno lietuviai, žydai, rusai sentikiai ir stačiatikiai, kai kuriuose kaimuose skambėjo lenkų kalba. Šiandien Molėtų rajonas įdomus tuo, kad jame susitinka 4 Lietuvos vyskupijos – Kaišiadorių, Vilniaus, Panevėžio ir Kauno. Toji sugyvenimo dvasia buvo juntama ir arkivyskupo tarnystėje – jis tarnavo lietuviams, latviams, lenkams, rusams, gudams – nė vienų neišskirdamas ir nesudarydamas jokių bereikalingų įtampų.  

Ne vienas kalbėjęs molėtiškiams džiaugėsi, jog jie puikūs klausytojai - jie tiki tuo, ką girdi,  įdėmiai klausosi. Aukštaičiai turi atvirą sielą,  neklastingi, patiklūs ir labai nuoširdūs, apdovanojantys tyru ir geranorišku žvilgsniu. Nenorėdamas nei girti, nei nepataikauti, o tik dalindamasis prisiminimais, drąsiai teigiu, kad aukštaičio prigimtis pasižymi dosnumu, pamaldumu ir labai gyvybingu tikėjimu. Tokiu gyvu tikėjimu gyveno ir arkivyskupas Teofilius, nuoširdžiai garbinęs Eucharistinį Jėzų Adoracijoje, džiaugęsis galimybe atnašauti Mišias bausmės vietose. Švenčiausiajai Marijos Širdžiai jis paaukojo visą neramų laikmetį, vienas pirmųjų susidomėjo pamaldumu į Dieviškąjį Gailestingumą ir nuolat kartojo – “Būk valia Tavo”.

Ganytojas buvo jautrus įvairiems apsireiškimams, stebuklams, antgamtiniams įvykiams, nors kai kurių Banyčia ir nepatvirtino, pvz.: Marijos pasirodymai Girkalnyje Raseinių raj. Panašaus susidomėjimo, imlaus tikėjimo ir pasakojimų apie stebuklus esu girdėjęs ir iš senųjų molėtiškių. Jokiu būdu tai nėra lengvabūdiškas tikėjimas ar įdomybių vaikymasis, tai kyla iš labai tyros ir dievobaimingos aukštaičio širdies.

Aukštaičiai atlaidūs žmonės, jiems nebūdinga nešiotis pyktį užantyje. Tai buvo būdinga ir Teofiliui. Iškentęs kalėjimus, neteisingai apkaltintas, jis niekada nekaltino kitų. Nejautė jiems jokio pykčio, pagiežos ar keršto, net nepakeldavo balso, kalbėdamas apie savo skriaudikus. Stengdavosi parodyti kiekvienam deramą pagarbą. Kaip tikras aukštaitis, savo svečius dosniai pavaišindavo. Aukštaičiai nėra aršūs kovotojai, gal todėl ir partizaninis judėjimas mūsų krašte buvo daug ramesnis nei Dzūkijoje ar Vidurio Lietuvoje. Matulionis irgi nesistengė su kažkuo kovoti, nerezgė planų kaip nugalėti priešą, o tiesiog liko ištikimas vertybėms, teisingumui ir pareigoms. Jis nebijojo pasakyti tiesą į akis, nebijojo reikalauti, kas teisėtai priklauso, ir tai darė ne kovodamas, o gindamas kitų ir savo teises. Pasitikėjimas Apvaizdos valia, ištvermė, kantrumas, tėviškas gerumas, dėmesys kitam ir draugiškumas bei vienybės su Dievu ieškojimas buvo jo didieji ginklai.

Bažnyčia, iškeldama į altoriaus garbę pirmąjį Lietuvos kankinį arkivyskupą Teofilių, per jo asmenį pagerbia visas lietuvių tautos kovas ir kančias už tikėjimo ir Tėvynės laisvę bei suteikia didelę garbę mūsų kraštui. Ne tik mūsų krašto žemė taps dar iškalbingesnė, praturtinta sakraliniais keliais, bylojančiais apie čia žengtus palaimintojo gyvenimo pėdsakus, bet ir mūsų Aukštaitijos dvasia turės sustiprėti, atsinaujinti, priimdama šią didžią dovaną, ir išgirsti mūsų kraštiečio Teofiliaus raginimą gaivintis tais šaltiniais, kurie slypi mūsų šventame katalikiškajame tikėjime ir  gražioje aukštaitiškoje prigimtyje.

Kun. Marius Talutis