Su didžiausia nuostaba ir džiugesiu galiu pasakyti, kad šioje dvasinėje kelionėje aš atradau daugiau negu tikėjausi, daugiau nei galėjau įsivaizduoti. Aš atradau Dievą. Visur ir visada jaučiu Jo artumą, viskas mano gyvenime tampa Dievo ir skirta Dievui. Prisimenu save Dvasinių pratybų pradžioje... Tikrai nebuvo viskas paprasta ir lengva. Buvo ir baimių, ir abejonių, ir Dievo žodis ne visada buvo suprantamas ir priimtinas. Nelengva buvo Dievui ištarti tvirtą "taip", suvokti, kad Dievui reikia ne trupinėlio mano gyvenimo, o visko, ką aš turiu, kas esu, kuo gyvenu. Jis - visa ko esmė, gelmė ir paslaptis. Dabar jaučiu, kad nebebijau tikėti, nebijau mylėti, nebijau liudyti ir pripažinti, kad Jėzus Kristus yra Viešpats.

Visas mano gyvenimas, aplinka nuostabiai atspindi Dievo veikimą. Kasdien nepaliauju dėkoti ir stebėtis Dievo malonių gausa. Kai jau ima atrodyti, kad daugiau priimti nebeįmanoma, Dievas vėl ir vėl nustebina.

Atsirado aiškumas, suvokimas, kad viskas gyvenime vyksta taip, kaip Dievas suplanavo, kad aš esu ten, kur turiu būti, darau tai, ką turiu daryti, nebėra nuolatinio blaškymosi ir netikrumo jausmo.

Viešpaties pagalba savyje atradau tokių dalykų, kurių nė nežinojau turinti. Nė už ką nebenorėčiau grįžti atgal, gyventi nepažindama Gyvojo Dievo. Šios pratybos tai tikrai ne kelio pabaiga. Tai tik maža atkarpa, tik žingsnelis, padedantis priartėti prie Dievo ir Jį patirti.

Atsiųsk man, Dieve, savo Dvasią    
Nyku ir liūdna be Tavęs.
Pavojai ir pagundos gresia,
Tik su Tavim galiu iškęst.

Tu begalinė meilės jūra.
Aš trokštu Tavyje paskęst.
Į laisvę man atvertos durys,
Tik duok jėgų man žengt pro jas.

Tau neįmanomų nėra dalykų,
Tik aš vis abejoju ir svarstau.
Pasitikėt išmokyki be išlygų,
Iš meilės viską atiduoti Tau.

Įkvėpk mane, kad aš nebūčiau sausas medis,
Kad kraučiau žiedus ir vaisius,
Kad stojusi prieš Tavo Didį sostą,
Turėčiau jų pilnus krepšius.

Gražina Gečienė