Kryžius yra krikščionybės žymė. Krikščionis yra tas, kuris daro kryžiaus ženklą. Tai nėra tik formalus ženklas. Tai žiauri realybė. Tikėjimas yra prikaltas prie kryžiaus. Tikėjimas yra tvirtas dėl to, kad kryžius stovi tvirtai. Ir kryžius stovi tik dėl to, kad Dievas yra prisikėlęs. Kryžius neturėtų jokios prasmės, jeigu jis būtų mirusio Dievo kryžius. Kryžius nėra katafalkas. Prisikėlimas yra kryžiaus, to gyvybės medžio, Dievo pažinimo medžio, vaisius. Tik per kryžių mes galime pažinti Dievą iki galo, sužinoti, iki kur Dievas eina: iki Prisikėlimo. Kryžiaus ir Prisikėlimo išskirti negalima.

Palikti kryžių šešėlyje ta dingstimi, kad svarbu tik finalas, prisikėlimas, reikštų kryžių laikyti vien tik priemone. Kryžius nėra priemonė. Jis nėra tas įrankis, kuris Dievui pasirodė tinkamiausias nuodėmėms išpirkti. Kryžius nėra Dievo sandėris. Jis yra Dievo matmuo žemėje. Jis nėra tarpininkas tarp Dievo, kuris atperka, ir žmogaus, kuris atperkamas. Kryžius yra Dieviškai Žmogiška plotmė, vienintelė prisikėlimo plotmė. Kryžius nėra Kristaus gyvenimo atsitiktinumas, fatališkas ir galutinis nuotykis. Tai Dievo, Jėzuje Kristuje tapusio žmogumi, viso gyvenimo fermata. Kryžius yra meilės išraiška. Jis yra ta neįtikima meilės kalba, kuria Dievas panoro išreikšti neišreiškiamus dalykus. Bet kaip įsiskverbti į tą absoliučią Dievo laisvę? Dievo, kuris panorėjo savo dovanai duotą meilę parodyti nukryžiuotosios meilės kvailybe?

Vien tik šituo meilės noru mes galime ne pateisinti kryžių, nes ir Dievas jo nepateisina, tik priimti šią paslaptį. Jei kryžius nėra meilė, tikėjimas rizikuoja būti laikomas nežinia kokiais sadistiškais santykiais. Mūsų Dievas nėra sadistas, kuriam būtų patikę atpirkti žmogų kentėjimais ir kuris tuo pačiu metu mėgautųsi kančiomis žmogaus, verčiamo kentėti dėl savo atpirkimo.

Mūsų epocha kantriau reaguoja į prisikėlimą negu į kryžių. Būkime nuoširdūs: ar kalbame apie prisikėlimą tam, kad būtume madingi, ar kad kviestume krikščionis gyventi savo tikėjimą krikšto pilnatvėje, tai yra, gyvenimą paverčiant perėjimu iš mirties į Gyvenimą? Negalima gerai kalbėti apie prisikėlimą, gerai negyvenant kryžiumi. Mes turime iš naujo atrasti kryžiaus prasmę, atvirai žvelgti į patį didžiausią visų laikų meilės papiktinimą.

Pagal Pierre Talec “Ką mes tikime”