Kristaus paklusnumas (I)

Raktažodžiai:

Palyginti paprasta atskleisti krikščioniškojo paklusnumo paslaptį ir kilmę. Užtenka pažiūrėti, kokia paklusnumo samprata remdamasis Šventasis Raštas pavadino Jėzų "paklusniu". Beregint pastebime, jog tikras krikščioniškojo paklusnumo pagrindas yra ne paklusnumo idėja, bet paklusnumo aktas.

Ne principas, jog žemesnis turi būti žemiau aukštesnio, bet įvykis; jis nėra paremtas "natūralia nustatyta tvarka", bet steigia ir nustato naują tvarką; ir yra ne prote, o kerigmoje. Taigi pagrindas yra tas, kad Kristus tapo klusnus iki mirties (Fil 2, 8); kad Kristus savo kentėjimuose išmoko klusnumo ir, pasidaręs tobulas, visiems, kurie Jo klauso, tapo amžinojo išganymo priežastimi (Žyd 5, 8-9). Laiške Romiečiams apie paklusnumą  sakoma: vieno klusnumu daugelis tapo teisūs (Rom 5, 19). Kristaus paklusnumas yra tiesioginis ir istorinis nuteisinimo šaltinis; tie du dalykai yra glaudžiai susiję. Kas žino, kokią vietą laiške Romiečiams užima nuteisinimas, galima iš to teksto sužinoti, kokią vietą jame užima paklusnumas. Naujajam Testamentui Kristaus paklusnumas yra ne tik pats kilniausias paklusnumo pavyzdys, bet ir jo pamatas. Jis yra Dievo Karalystės "Konstitucija"!

Pamėginkime suprasti to paklusnumo "akto", kuris įsteigė  naująją tvarką, prigimtį. Kitais žodžiais tariant, pasistenkime sužinoti, kas sudarė Kristaus paklusnumą. Vaikystėje Jėzus klausė tėvų; vėliau, užaugęs, buvo klusnus Mozės įstatymui, Sinedrionui, Pilotui... Paulius apie tokį paklusnumą negalvoja, jam rūpi Kristaus paklusnumas Tėvui. Kristaus paklusnumas laikomas Adomo nepaklusnumo priešprieša. Kaip vieno žmogaus neklusnumu daugelis tapo nusidėjėliais, taip ir vieno klusnumu daugelis tapo teisūs (Rom 5, 19; plg. 1 Kor 15, 22). Ir laiško Filipiečiams himne Kristaus paklusnumas iki  mirties, iki kryžiaus mirties, yra, nors ir neaiškiai, priešpriešinamas nepaklusnumui Adomo, kuris norėjo pasidaryti lygus Dievui (plg. Fil 2, 6). Tačiau kam Adomas nepakluso? Akivaizdu, ne tėvams, valdžiai, įstatymui... Nepakluso Dievui. Visokio nepaklusnumo pradžia yra nepaklusnumas Dievui, kaip ir visokio klusnumo pradžia yra paklusnumas Dievui. Šv. Pranciškus sako, kad Adomo nepaklusnumas yra tai, kad jis pakluso tik savo valiai: valgo iš gero ir blogo pažinimo medžio tas, kas pripažįsta tik savo valią. Ir atvirkščiai, suprantame, koks yra Naujojo Adomo paklusnumas - Jis atsisakė savo valios, apiplėšė pats save: Tebūna ne mano, bet tavo valia, pasakė Tėvui (Lk 22, 42). Nužengiau iš dangaus vykdyti ne savo valios, bet valios To, kuris mane siuntė (Jn 6, 38).

Šv. Ireniejus Jėzaus paklusnumą aiškina pagal Tarno pranašystę ir laiko jį vidiniu, absoliučiu pasidavimu Dievui, realizuotu ekstremalioje, sunkioje situacijoje. Jis rašo: "Nuodėmė, įvykdyta per medį, buvo sunaikinta paklusnumu, įvykdytu taip pat per medį, nes paklusęs Dievui, Žmogaus Sūnus buvo prikaltas ant medžio ir tuo sunaikino blogio išmintį ir įvedė į pasaulį gėrio išmintį. Blogis yra nepaklusnumas Dievui, kaip paklusnumas Dievui - gėris. Todėl Žodis per Izaiją sako: Aš nemaištavau, atgal nesitraukiau, atsukau nugarą mane plakantiems, atkišau žandus raunantiems man barzdą, nuo užgauliojimo ir spjūvių veido neslėpiau (Iz 50, 5-6). Taigi paklusnumu iki mirties kybantis ant medžio sunaikino tą senovinį nepaklusnumą, įvykusį per medį". Šventajam priešprieša tarp nepaklusnumo ir paklusnumo, kaip matyti, yra tokia radikali ir visuotinė, kad yra tolygi gėrio ir blogio priešpriešai: blogis, sako, yra nepaklusti Dievui, o paklusti Dievui - gėris.

Paklusnumas gobia visą Jėzaus gyvenimą. Šv. Paulius laiške Žydams išryškina paklusnumo vietą Jėzaus mirtyje (plg. Fil 2, 8; Žyd 5, 8), o šv. Jonas papildo jį parodydamas, kokią vietą paklusnumas turėjo Jėzaus gyvenime, Jo kasdienybėje. Mano maistas vykdyti valią To, kuris mane siuntė (...) visada darau, kas Jam patinka (Jn 4, 34; 8, 29).

Jėzaus Kristaus paklusnumas Tėvui ypač pasireiškia paklusnumu Raštų žodžiams. Gundymo dykumoje epizode apie Jėzaus paklusnumą byloja Dievo žodžių priminimas ir jų laikymasis: Parašyta! Dievo žodžiai, veikiant Šventajai Dvasiai, tampa gyvos Dievo valios laidininkais ir atskleidžia "įpareigojamąjį" jų, kaip Dievo įsakymų, charakterį. Štai čia ir yra garsusis Naujojo Adomo paklusnumas dykumoje. Po paskutinio Jėzaus "parašyta", Lukas tęsia pasakojimą sakydamas: velnias atsitraukė nuo jo (Lk 4, 12) ir Jėzus Dvasios galybe sugrįžo į Galilėją (Lk 4, 14). Šventąją Dvasią Dievas duoda Jo klausantiems (plg. Apd 5, 32). Šv. Jokūbas sako: Taigi būkite klusnūs Dievui; priešinkitės velniui, ir jis bėgs nuo jūsų (Jok 4, 7). Taip ir įvyko gundant Jėzų. Jėzaus paklusnumas ypač pasirodo žodžiuose, kurie parašyti apie Jį ir Jam "Įstatyme pas pranašus ir psalmėse" ir kuriems Jis, kaip žmogus, palengva atsiskleidžia, vis geriau suprasdamas ir vykdydamas savo misiją. Tobulas Senojo Testamento ir Jėzaus veiksmų sutapimas pastebimas skaitant Naująjį Testamentą, paaiškėja sakant, jog ne pranašystės priklauso nuo Jo darbų, (vadinasi, kai jos pritaikomos prie vėliau atliktų Jėzaus darbų), bet darbai nuo pranašysčių. Jėzus, tobulai paklusdamas Tėvui, "įvykdė" tai, kas apie Jį parašyta. Kai mokiniai norėjo neleisti Jėzų suimti, Jėzus pasakė: Bet kaip gi išsipildytų Raštai, kad šitaip turi atsitikti? (Mt 26, 54). Jėzaus gyvenimas tartum ėjo šviesia vaga, kurios kiti nematė, ir kurią nužymėjo Jam parašyti žodžiai: tai Šventojo Rašto, kuriuo Jis vadovavosi visą gyvenimą, žodžiai.

Pagal Raniero Cantalamessa "Paklusnumas"

web sprendimas c-4