Dabar tikriausiai reikia pamėginti nupiešti tikslesnį Jėzaus atvaizdą, kurį iki šiol galėjome tik atspėti iš Jo veiksmų. Tiesą sakant, absoliutus Jo skelbimo, gyvenimo ir charakterio sutapimas leidžia Jį pažinti ir be ilgų aprašinėjimų: vienas Evangelijos puslapis Jį puikiausiai atskleidžia. Tikslą, kuris ir labiausiai patyrusiems rašytojams yra bemaž nepasiekiamas, tie neišsilavinę šventąjį tekstą rašę žmonės pasiekė labai lengvai.

Jų aprašytas Jėzus yra tikrai gyvas, nenuginčijamai gyvas kiekviename epizode, kuriame Jis pasirodo. Prisiminus, kaip buvo parašytos Evangelijos – skirtingose tradicijose ir ne vienu metu – šis bruožas atrodo tikrai stebėtinas, nes visuose liudijimuose išlieka vis tas pats Jėzaus charakteris. Kad tokie skirtingi rašytojai galėtų atkurti tokį tikrą ir tvirtą atvaizdą, modelis turėjo būti nepaprastai ryškus.

Ir vis dėlto, norint surinkti visas Evangelijose esančias pastabas, sudėstyti visa, ką galima sužinoti apie Jėzaus jausmus, charakterį temperamentą, tenka ir nusivilti. Žmonių – genijų ir šventųjų – gyvenimuose yra kažko, kas nesiduoda aptariama, išanalizuojama, nes tai yra ne kas kita, kaip tik genialumas arba šventumas.

Jėzuje, kuris yra daugiau negu genijus arba šventasis, ta esminė paslaptis yra dieviškumas: todėl visiškai neįmanomas yra „psichologinis“ stebėjimas, ir visi žodžiai čia yra tušti. Tikrai prasmingas yra Fra Angelico šūksnis: „Kas nori Kristų tapyti, turi su Kristumi gyventi!“. Ne vien tik savo nevertumo jausmas – pasak paties švenčiausio tapytojo – norinčiam vaizduoti tobulumą išmuša paletę ir teptuką iš rankų, bet ir rašytojų ar tapytojų metodai čia netinka. Baigus analizuoti, pasirodo paslaptis ir jau neįmanoma nei tyrinėti, nei kalbėti, reikia tik nutilti ir adoruoti.

Tikras Dievas ir tikras žmogus - šie maldos žodžiai nurodo antgamtinę tyrimų sunkumo priežastį. Jėzų, kaip ir kiekvieną iš mūsų, galima psichologiškai tirti, tačiau norint aptarti Jo žmogiškus bruožus, tenka pagalvoti ir apie neišreiškiamą Jo charakterio ryšį su kita Jo prigimties puse, kuri aiškina Jo charakterį, bet mums yra visiškai nesuvokiama. Posakis Žmogaus Sūnus gali jį apibūdinti kaip mirtingą, panašų į mus, gimusį iš moters, su mūsų kūnu, bet drauge ir išreikšti antgamtinę Jo pusę, kurioje slypi mesijinė Gyvojo Dievo paslaptis. Ir čia susiduriame su neįveikiamais sunkumais. Atsimainymo metu trys apaštalai apstulbę užsidengė veidus, vos ne vos drįsdami tame didingame pavidale atpažinti savo draugą; kas nori vaizduoti Jėzų, atsiduria analogiškoje padėtyje; prasišviesdamas pro žmogų, įsikūnijęs Dievas apakina jam akis.

Tad visiškai Jėzų atvaizduoti neįmanoma, nes viena Jo būtybės dalis, neatskiriama nuo kitos, mums yra visiškai neprieinama. Stengdamiesi atvaizduoti žmogiškus Jo bruožus, apsiribojame tyrimu to, ką Jis pats žmogiškai galvojo apie savo dieviškumą. Suvokti santykį tarp Jo dieviškumo ir žmogiškumo mums yra bemaž neįmanoma: tų kelių nurodymų, šykščių pastabų neužtektų pašalinti uždangai, už kurios Įsikūnijimas jau neatrodytų paslaptis ir sušvytėtų Trejybė.

Prie šių kai kur neįveikiamų sunkumų prisideda ir tai, kad Evangelija, nebūdama istorinė, techniška šio žodžio prasme, knyga, nėra psichologinis traktatas. Šventieji Matas, Morkus, Lukas ir Jonas visai neketino Jėzų tapybiškai atvaizduoti: jiems rūpėjo paremti klausytojų tikėjimą ir pateisinti savo liudijimą. Be to, jie nebuvo nei teologai, nei logikai. Jie nesistengė nei išorinį Jėzaus pavidalą užfiksuoti, nei išryškinti visus Jo bruožus; nemėgino anuliuoti Jo charakterio prieštaravimų ir sudėtingumo. Ir vis dėlto, kaip gyvai Jį atvaizdavo! Ką jie padarė, ko negalėtų padaryti romanistas, savo amato meistras?

Rašytojai manipuliuoja tuo, ką sako, kaip ir tuo, ko nepasako; analizuodami jie palieka paslapties zonas, ir skaitytojas pastebi, kad ne viskas yra pasakyta. Mūsų evangelistai nebuvo įgudę rašytojai; ir vis dėlto būtų galima sakyti, kad ir jie naudojosi tomis paslaptimis, ta tyla, kurią svarbu pagerbti. Norėdami per daug tikslinti, tvarkyti nuostabų Evangelijose glūdintį atvaizdą, paverstume jį schema, planu, panašiu į tas gipsines statulas, kurios taip apvilia mūsų bažnyčiose. Net ir paprasto žmogaus gyvenimas yra sudarytas iš konkrečių dalykų ir paslapties; daug aukštesniu laipsniu tai pasireiškia Tame, kuriame šis kompleksiškas šešėlių ir šviesos žaismas yra ne kas kita, kaip tik santykis tarp Kūrėjo ir sukurto žmogaus.

Pagal Daniel Rops "Jėzus istorijoje"