Iš rekolekcijų Šiluvoje

Viešpaties malonės ir kunigo Povilo rekomendacijų dėka, šių metų kovo 18-20 d. Šiluvoje teko dalyvauti  Nacionalinės Egzorcistų Asociacijos organizuotose rekolekcijose "Jėzus gydo ir laisvina". Norėčiau trumpai pasidalinti mintimis iš rekolekcijų su tikėjimo broliais ir seserimis.

Iš įvairių Lietuvos vietovių į rekolekcijas susirinko daug žmonių, išgyvenančių dvasines kovas; veikiamų sielos, dvasios ar kūno negalių. Iš tiesų tai buvo puikus malonės metas. Mes visi praleidome pilnatvės savaitgalį, tą patyriau ne tik aš, bet ir kartu su manimi vykę dar trys molėtiškiai. Savaitgalį praleidome maldingoje aplinkoje. Rekolekcijų rengėjai apgalvotai suplanavo užsiėmimų laiką asmeninėms maldoms - meditacijoms pagal parengtas temas iš šv. Rašto, šv. Mišių aukai, Švč. Sakramento adoracijai, mokymams, individualiems pokalbiams su kunigais, vienuoliais ir Nacionalinės Egzorcistų Asociacijos nariais pasauliečiais. Gyvenome tas tris dienas vienu ritmu. Jautėsi, kaip bendrystė nuolat stiprėja, o paskutinių šv. Mišių metu asmeniškai pajutau, kad išvažiuosiu pastiprintas Dievo malonės.

Labiausiai man įsiminė ir davė peno mano sielai mokymai, kuriuos vedė kunigai ir vienuoliai, bei individualus pokalbis su Nacionalinės Egzorcistų Asociacijos nariu pasauliečiu. Išklausėme tarsi ir girdėtas ar žinomas tiesas, bet jos skambėjo kitaip - įtaigiau, suprantamiau, priimtiniau.

Mokymai buvo patrauklūs, nes dėstomi priimtina, paprasta žmogaus kalba, iliustruojami gyvais pavyzdžiais iš gyvenimo su gero, taiklaus humoro doze. Atmintin įstrigo per mokymus išgirstos mintys:

  • Malda - pareiga ir ištikimybės aktas Dievui;
  • Mylėti save - pareiga kaip ir malda;
  • Dažnai nešame ne tikrą kryžių, o savo susikurtą;
  • Tikrovė yra daug gailestingesnė už mūsų vaizduotėje susikurtus marazmus;
  • Nuodėmė - neįgalumas mylėti; ji yra vagis, kuris vagia, kas mums brangu;
  • Neversti Dievo dirbti "dviem etatais"; žmogus pats privalo aktyviai dalyvauti savo išganyme, išlaisvinime, išgydyme.

Individualus pokalbis su Nacionalinės Egzorcistų Asociacijos nariu pasauliečiu, kuris, beje, meldžiasi užtarimo maldų grupėje su gerai žinomu kunigu Arnoldu Valkausku, sukosi apie žmogaus augimą tikėjime. Man buvo įdomu pakalbėti apie tai su pasauliečiu, kuris gyvena aktyvų, maldingą dvasinį gyvenimą. Kas gi jį stiprina ir kas gi jam, turinčiam užtarimo maldos tarnystės praktiką, padeda? Štai keletas jo patarimų:

  • Išpažintis, malda, paprastas gyvenimas;
  • Buities darbus atlikti prašant Dievo palaimos; gerai atlikti darbai tarsi viena iš maldos formų;
  • Nuolatinis dėkojimas Dievui už viską;
  • Sunkumams ištikus, šauktis Jėzaus;
  • Atlikti viso gyvenimo išpažintį.

Mano pašnekovas liudijo, kad sielų priešas yra puikus psichologas, kuris nei miega, nei valgo, o nuolat budi ir tykoja. Dvasinė kova yra dažna maldingai gyvenančių žmonių palydovė. Tačiau jis patikino, jog didžiulę galią turi malda: melsdamiesi mes gauname palaiminimą, apsaugą, gydymą. Per maldą bendraujame su Dievu.

Baigdamas noriu patikinti, kad tikrai verta rasti galimybę bent kartą per metus nuvykti į rekolekcijas dvasinei atgaivai.

Sigitas N.

Komentarai

grazina portretas

Sveiki, tikiu

Sveiki, tikiu, kad dauguma jūsų, skaitančių šias eilutes, esate pajutę, koks nuostabus tampa gyvenimas, atradus Dievą, išgirdus ir atsiliepus į Jo kvietimą.

Ignaco Lojolos dvasinės pratybos man ir buvo tas aiškus, stiprus kvietimas, į kurį neatsiliepti buvo tiesiog neįmanoma. Iš lėto, diena po dienos aš pradėjau pažinti Dievą kitokį, nei įsivaizdavau. Dievas man atsiskleidė per Jėzaus asmenį. Jis visų pirma GAILESTINGUMAS ir MEILĖ, ir niekada neatstumia ir nepasmerkia suklydusių savo draugų.

Aš supratau, kokia neįkainuojama dovana ir malonė yra tikėjimas. Tiek metų gyvenau manydama, kad tikiu: kartais ėjau į bažnyčią, kai būdavo blogai, melsdavau Dievą padėti, kai būdavo gerai - Jo neprisimindavau. Tiesiog nežinojau, kad Dievas yra visada šalia, kad reikia įsileisti Jį į savo širdį ir gyvenimą. Dėkoju Dievui, kad Jis atvėrė mano akis ir širdį. Aš kiekvieną dieną jaučiu Jo begalinę meilę ir rūpestį, tiek džiaugsmingomis akimirkomis, tiek sunkiose gyvenimo situacijose.

Kuo toliau einu tikejimo keliu, tuo aiškiau suvokiu, kad šis kelias yra "tiesa ir gyvenimas", o eiti tuo keliu - esminis pašaukimas.

Ypatingai ryškus dvasinis patyrimas buvo prieš tris savaites vykusios rekolekcijos Šiluvoje "Jėzus gydo ir laisvina". Tos trys dienos Dievo akivaizdoje, visiškai atsidavus Jo malonės veikimui toli nuo kasdienybės rūpesčių, buvo kažkas nerealaus. Nepaprastai įdomūs, taiklūs mokymai, individualūs dvasiniai pokalbiai, kuriuos vedė labai šviesios dvasios kunigai, vienuoliai ir pasauliečiai. Visa tai padėjo įsigilinti į save, atrasti ir išsilaisvinti iš vidinių užtvarų, trukdančių gyventi ir patirti pilnatvę. Tai perdėta kaltė, gėda ir baimė (vidinis KGB), kurias dažnai nešiojame širdyje įsivaizduodami, kad tai mums Dievo duotas kryžius. Buvome priversti  iš naujo peržiūrėti ir įvertinti savo santykį su savimi, Dievu, aplinkiniais, mokytis priimti tikrovę, kuri paprastai yra žymiai gailestingesnė už mūsų  vaizduotės marazmus. Daugelis labai realiai patyrė gydančią ir laisvinančią Dievo meilę. Jei iki tol manyje ir buvo kažkokio netikrumo, abejonių dėl pasirinkto kelio, tai po šių rekolekcijų to nebeliko. Dievas mane ne tik prakalbino, bet priglaudė ir apkabino ir tą jausmą aš labai saugau ir branginu. Grįžus į kasdienybę  bijojau, kad tas jausmas išsisklaidys kasdienybės verpetuose, bet dabar suprantu, kad tai, kas įvyko, perkeitė mane labai giliai iš esmės. Todėl, kad ir kas nutiktų, aš jau nebebūsiu tokia kokia buvau.

Dėkoju ir šlovinu Dievą už viską, ką gavau, gaunu ir dar gausiu. Ačiū kunigui Povilui už galimybę tobulėti dvasiškai, taip pat savo nuostabiems tikėjimo bendrakeleiviams, kelyje į Dievo karalystę. Ačiū visiems! Sėkmės ir drąsos liudyti!

RU portretas

Susitikimai

Kiekvienas įvykęs susitikimas mus vienaip ar kitaip prakalbina ir keičia. Palaiminti susitikimai, kurie padeda geriau pažinti Jėzų, susivokti tikėjimo kelyje. Jie ypač reikalingi nežinios ir nepasitikėjimo rūkui išsklaidyti, kad pagaliau suvokume, jog žemė nėra bausmės vieta, o ta vieta, į kurią kiekvienas esam vardu pakviesti gyvenimui, ir kad turėtume jo apsčiai. Jei Dievo malone sutinkame Jėzų, mes neišvengiamai pradedame keistis, savo ir kitų nuostabai tampame kitokie... :)

web sprendimas c-4