Dvasinio gyvenimo pagrindai

Antgamtinis tikslas

Jei mes nuoširdžiai pažvelgsime į savo praeitą gyvenimą, mes galbūt nustebsime, o gal ir nusiminsime, pamatę pažangos lėtumą ar visišką jos nebuvimą. Kodėl taip daug pastangų lieka be rezultatų? Kodėl po daugelio galbūt asketiško gyvenimo metų mes turime išpažinti vis tas pačias silpnybes ir klaidas? Ar mes nebuvome iš pat pradžių prasilenkę su esminiais dalykais, o gal nuėjome ne tuo keliu?

Yra tik vienerios durys, pro kurias galime įeiti į Dangaus Karalystę. Jei stengsimės ten įeiti pro kitur, neišvengiamai atsitrenksime į neperžengiamus barjerus. Mes būsime panašūs į neapsukrius vagišius, kurie nesėkmingai bando gudrumu įsmukti į gerai saugomus rūmus. Kas įkopia pro kur kitur, tas vagis ir plėšikas (Jn 10, 1). Tos vienintelės durys yra Kristus, tikėjimas Kristumi. Tikėjimas, kurį gaivina Meilė, ir kuris, stiprindamas mūsų širdį, daro ją pajėgią mylėti, ragina vis intensyviau degti ir spinduliuoti pagal dieviškosios Meilės pavyzdį.

Reikia galutinai pasmerkti asketizmą, kurio vienintelis idealas yra savojo "aš" tobulinimas. Tai asketizmas, kurį būtų galima pavadinti "egocentrišku". Jo rezultatai menki, o vaisiai apgaulingi. Kas sėja žmogiškai, žmogiškai ir pjaus.

Krikščioniškas asketizmas remiasi dieviškais principais. Tie principai įkvepia jį, sudvasina ir nuveda į tikslą. Mylėsi Viešpatį, savo Dievą, visa širdimi, visa siela ir visomis jėgomis (Įst 6, 5; Mt 22, 37). Tai yra Senojo Įstatymo esmė ir santrauka. Naujasis Įstatymas tik perėmė tą pirmąjį ir svarbiausią įsakymą,  išplėtė jį ir visuotinai paskelbė su visu jo dievišku paprastumu ir jėga. Reikia jau pačioje dvasinio gyvenimo pradžioje nukreipti sielą į tą meilės pilnatvę, į vieną Dievą. Skelbti ką nors kita, reikštų nepažinti giliosios krikščionybės esmės.

Kaip pasikeistų mūsų gyvenimas, jeigu mes galėtume tvirtai patikėti šitų mūsų Mokytojo žodžių: Be manęs jūs negalite nieko padaryti (Jn 15, 5), teisingumu. Jeigu mes pritartume gyvenimo doktrinai, kurią glaustai išreiškia tie keli žodžiai - "Be manęs jūs negalite nieko padaryti" - mes mėgintume siekti ne tos ar kitos dorybės, o jų visų iš karto, be jokios išimties, nes mes žinotume, kad Dievas turi būti visų mūsų veiksmų tikslas ir pagrindas.

Padarę visa, kas yra mūsų galioje - lyg viskas priklausytų tik nuo mūsų - mes liktume kuklūs sėkmėje, pasitikintys nupuolę, žinodami, kad patys iš savęs esame niekas, o Kristuje galime viską -  Aš visa galiu tame, kuris mane stiprina (Fil 4, 13). Mes nenusimintume dėl savo klaidų ir nesididžiuotume savo kilniais darbais, padarytais Dievo Malonei padedant.

Maža to, sielai, kuri supranta, kad yra niekas ir viską turi iš Dievo, jos pačios bejėgiškumas ir silpnybės neturi būti kliūtimis. Visa tai virsta priemonėmis, nes sudaro progą tikėjimui augti herojišku aktu, o pasitikėjimui triumfuoti prieš akivaizdų pralaimėjimą viso to, kas neveda Dievop: Aš mieliausiu noru girsiuosi silpnumais, kad Kristaus galybė apsigyventų manyje (2 Kor 12, 9).

Kai iš tikrųjų pradedame šitaip remtis ne savimi, o Dievu, milžino žingsniais pasileidžiame meilės keliu. Meilė vis labiau ir labiau rikiuoja mūsų veiksmus, grynina intencijas, sparčiai užvaldo visą mūsų gyvenimą.

Jeigu mes norime būti ištikimi Evangelijai, turime stengtis, kad visi mūsų veiksmai būtų atliekami tik iš tikėjimo ir meilės. Ir kadangi gamtinis pagrindas neduoda antgamtinių vaisių, prie antgamtinio gyvenimo nepriartėsime, jei iš pat pradžių nesistengsime įsigyti tų ypatingų krikščioniškų dorybių. Jei, pasak šv. Pauliaus, mes negalime ištarti Viešpaties vardo be Jo Malonės, kaip galime tikėtis vien savo pačių jėgomis pasiekti antgamtinį gyvenimą?

Akivaizdu, kad, norint pakeisti senąjį žmogų, būtina įtempti valią. Tačiau kada mūsų valios polėkis yra pats sparčiausias ir veiksmingiausias? Ar kai jis yra paprastai išprotautas, ar kada kyla iš tikėjimo ir meilės? Atsakyti nesunku, atsakymas pats mums peršasi. Tad kodėl, ugdant savo vidinį gyvenimą, nepasinaudoti kiek tik įmanoma ta jėga ir šviesa, kurių mums gali duoti teologinės dorybės? Kodėl iš pat pradžių tvirtai nežengti į tą vidinę vienybės su Dievu karaliją?

Kristaus Karalystė mums yra atvira. Ir tai ne viskas - Viešpats tikrai nori, kad mes į ją įeitume. Pasilikite manyje, tai ir aš jumyse pasiliksiu (Jn 15, 4).

Šiandien pat atsiliepkime į Jo kvietimą. Pradėkime gyventi tikėjimu:
Teisusis gyvens tikėjimu (Rom 1, 17).

Iš Kartūzo knygos "Meilė ir tyla"

Komentarai

rrande portretas

Kelinta diena...

Jau kelios dienos skamba širdyje ši sesers Hermanos Glenda giesmė - Nėra nieko neįmanomo Tau... 

...esu niekas, viską turiu tik iš Dievo... ir vis, ir vis...  bijau, liūdžiu, abejoju.
Mokausi mylėti, atleisti... su Jo pagalba, nėra nieko neįmanomo...

"Kodėl bijau, jeigu nėra nieko neįmanomo Tau
Kodėl liūdžiu, jeigu nėra nieko neįmanomo Tau
Kodėl abejoju, jeigu nėra nieko neįmanomo Tau
Mokyk mane mylėti, nes nėra nieko neįmanomo Tau
Mokyk mane atleisti, nes nėra nieko neįmanomo Tau
Tapai žmogumi, nes nėra nieko neįmanomo Tau
Nugalėjai mirtį, nes nėra nieko neįmanomo Tau
Tapai viskuo dėl kitų, nes nėra nieko neįmanomo Tau
Kodėl bijau, jeigu nėra nieko neįmanomo Tau..."

Hermana Glenda

mm portretas

Ech

Ech, tas nepasitikėjimas...

web sprendimas c-4