Už avis paguldyta gyvybė...

Jo šventas kūnas bažnytėlės kriptoj

rožėm kvepėjo, sakė kažkas...

Drabužiai kalinio neva sušildė Tavo kūną menką;

duonos rožantėliu lydėjai maldą Tu kaskart.

Tau vyskupo drabužiai kaip nuolankiam tarnui tiko,

Ir šventas kelias Dievo link maldų pramintas liko.

Tu pramanei iš beržo tošies susikurti sau šventiesiems indams kraitį,

ir maldynėlį nuolankiai šventa ranka rašei.

Nesvetimi Tau buvo ir gulagų toliai,

nesiklausei Tu piktojo kalbų,

šventųjų kelias Tau kaip žvaigždės rodės,

ir erškėčiuotais Jėzaus pramintais keliais ėjai...

Tu buvai tas Žmogus, kurio pabuvimu galėjai pamatyti Kristaus veidą...

Patyręs karčią dalią atskirties žengei.

Žinojai ir tikėjai tik Tėvo Apvaizda,

ir žmogų puolusį Tu palydėjai Dievo Meile...

O skrupulatai kritę neviltin, pasitikėdami Tavim, atrado Jėzaus veidą,

stebuklus Tavo mena širdys jų...

Avių Tavųjų... kurias Tu nusižeminęs ganei...

jurgita fedorinienė