Daugybė vaizdų iškyla mūsų sąmonėje, kai prisimename įvykius, kuriais Evangelijos apipynė Jėzaus žemiškojo gyvenimo pradžią. Kukli pora, klajojusi ir pagaliau atsidūrusi grotoje, kurioje laikomi gyvuliai; jauna motina, vystanti ir supanti savo kūdikį; dieviškasis Kūdikėlis, kurį, paguldytą ėdžiose ant šiaudų, asilas ir jautis šildo savo kvapu.

Ar atsirastų vakaruose žmogus, kuriam šis paveikslas neiškiltų toje slaptoje atminties zonoje, kurioje, nepaisant visų skepticizmo puolimų, dar tebėra išlikusi švelnumo ir žavesio vietelė? Mes visi svajojame apie tą giedrą naktį, kai angelų chorai, šlovindami Dievą, giedojo žmonėms apie ramybę ir palaimą iš aukštybių. Visa tai mums yra nepaprastai sava, ir pati mažiausia prakartėlės statulėlė jaudina mumyse dar tebeslypinčią vaiko širdį.

Nėra liturginės šventės, meilesnės už Kalėdas. Tik jos gali Dievo gimimą prisimenančiuosius bendru džiaugsmu suvienyti su tais, kuriems tai nieko nereiškia: ir vieni, ir kiti, švęsdami kūčias, tai liudija savaip.

Mene yra daugybė šedevrų ta tema. Nėra labiau įkvepiančių motyvų, kaip ši jauna moteris, kuri, rodydama Jėzų pasauliui – nes Jis yra Dievas – apkabina Jį savo rankomis ir saugo visa savo žmogiška meile, – nes Jis yra jos kūdikis. Italai, flamandai, vokiečiai, ispanai – nėra nė vienos tapybos mokyklos, kuri neturėtų savų “gimimų”, “Magų pagarbinimų”, “bėgimų į Egiptą”... Tos pačios temos vaizduojamos nuostabiai įvairiai. (...) Vis dėlto šie dalykai nelabai derinasi su dokumentais, iš kurių mes kai ką žinome apie šiuos įvykius. Nei Morkus ir Jonas savo evangelijose, nei Paulius savo Laiškuose nieko apie juos nekalba. Tik Matas ir Lukas toms temoms paskiria po keletą skyrių, laikydami tai įvadu, veikalo pratarme. Ir tuos pačius dalykus jie atpasakoja skirtingai. Šiandien manoma, kad tos abiejų Evangelijų dalys pirminei katechezei nepriklausė, bet buvo abiejų rašytojų pridurtos pagal savo turimas asmenines informacijas.

Kodėl? Pastebėta, kad po to, kai Rytų valdovai buvo sudievinti ir laikomi pasaulio gelbėtojais, atsirado reikalas jų gimimui suteikti stebuklingumo bruožų, kad būtų patvirtintas jų dieviškumas. 238 m. pr. Kr. Ptolomėjaus gimimo data buvo laikoma ypač svarbia, skelbiančia didį džiaugsmą žmonėms. Apie I a. pr. Kr. Mažojoje Azijoje buvo švenčiamos Antijocho epifanijos, o 9-aisiais metais prieš mūsų erą vienas Azijos prokonsulas pasiūlė civilinius metus pradėti “dieviškojo ciesoriaus Augusto” gimimo diena, nes atrodė, jog jis pradėjo nuostabių įvykių, žmonijos atgimimo erą. Ar evangelistai, Išganytojo titulą priskirdami tokiam menkam ir vargšui kūdikiui, kuris galėjo gimti tik tvarte, nenorėjo pabrėžti visos pasaulio garbės menkystės?

Pirmieji krikščionys galėjo esmę, t. y. Kristaus naujieną, tiesiai priimti tokią, kokia ji yra Evagelijose, bet kai Jėzų imta vis labiau garbinti ir kilo susidomėjimas Jo gimimu, prireikė nuostabius ir su tuo susijusius įvykius priešpriešinti pseudogelbėtojų, sudievintų Rytų galiūnų, legendoms.

Kad ir kaip ten būtų, visuose rankraščiuose ir pačiose seniausiose Mato ir Luko versijose tie skyriai yra tokie, kaip ir mūsų šiandien turimieji. (...) Matas ir Lukas kalba apie dalykus, kuriais tikrai tiki.

Iš kur jie tai žino? Be abejo, iš tos aplinkos, kurioje gyveno Jėzus. Lukas dukart primena, kad Marija laikė visus įvykius savo širdyje (plg. Lk 2, 19), lyg norėdamas tuo pažymėti vieną geriausių savo šaltinių. Kadangi abu evangelistai apie Kristų teiraudavosi atskirai, jų pasakojimai yra skirtingi. Kad ir kaip ten būtų, šie pasakojimai nėra kilę iš minios fantazijos, folklorinės kūrybos, kuri, gerai žinome, dažnai tampa absurdiška. (...) Pasakodamos apie vaikystę, Evangelijos pastebimai pabrėžia, kad Dievo Sūnus yra pats tikriausias žmogus. Tai konkretūs įsikūnijimo liudijimai.

Pagal Daniel Rops “Jėzus istorijoje”