Šventoji Dvasia, kurios naują pilnatvę mes galime ir privalome šioje šventėje gauti - jei tik esame pasirengę ją sutikti - yra Dievo vaikų dvasia. Tai ji padaro, kad mūsų širdys jaučiasi esančios Dievo vaikais, tai ji, pasak šv. Pauliaus, leidžia mums mylėti mūsų dangiškąjį Tėvą ir Juo pasitikėti. Šitas žinojimas, kad esame Dievo vaikai, skiria mus nuo netikinčiųjų ir padaro krikščionimis. Jei mes norėtume patikslinti, kokios yra Dievo vaikų ypatybės, mes pamatytume, jog tai yra paklusnumas, laisvė ir džiaugsmas.

Pirmiausia aš primenu paklusnumą, nes iš tikrųjų negalima būti Dievo vaiku, neturint to kilnaus nuolankumo. Ypač mes, vienuoliai, turime mokėti atsiplėšti nuo savo pomėgių, savo nuosavų idėjų, kad pajėgtume pakeisti save pagal regulos reikalavimus ir vykdyti tai, ko reikalauja bendras gyvenimas. Visa tai mes turime daryti narsiai, nesvarstydami ir nesidairydami atgal. Kai bent sykį pavyksta padaryti tokią auką, mes pamatome, kokią vidinę nepriklausomybę ji gali duoti.

Kita Dievo vaikų ypatybė - laisvė, o toji laisvė yra paklusnumo, paprasto ir dosnaus atsidavimo duktė. Ubi spiritus, ibi libertas, sako šv. Paulius. Kur yra Šventoji Dvasia, ten yra ir laisvė, iš esmės tai yra vidinė. O tai reiškia - neprisirišti prie savo paties aš. Tai pasiekiama tik pasiaukojimu ir susikaupimu. Jūsų darbas ir jūsų malda, mano brangūs broliai, turi jus išlaisvinti, o tą nepriklausomybę jūs tuo greičiau pasieksite, kuo ištikimesni būsite ir vienam, ir kitam.  Pagaliau, Šventoji Dvasia yra džiaugsmo dvasia - nes esi laimingas, kai matai, jog tavo pančiai krenta. Didysis žmogaus liūdesys yra tai, kad jis jaučiasi esąs kalėjime, o tą kalėjimą sunku atidaryti, nes tai yra egoizmo kalėjimas: žmogus yra įkalintas pats savyje. Tačiau kiekvienas meilės, paklusnumo, nusižeminimo aktas išlaisvina širdį, ir mes pajuntame, jog ji skrieja dangun kaip paukštis, atidarius narvelį.

Jūs visi esate patyrę tą džiaugsmą, kiekvienas iš jūsų yra gavęs nemažą jo dalį. Ir jūs norite perduoti jį kitiems - ar mylimiems jūsų šeimos nariams, ar vargšams žmonėms, kurie kenčia, taip dažnai nežinodami, dėl ko. Vienintelė priemonė guosti kitų širdis yra sukurti savo paties širdyje meilės ir pasitikėjimo židinį, leisti gyventi joje Jėzaus Širdžiai.

Šeimoje ar bendruomenėje yra labai gera, jei veidai yra ramūs ir giedri, nes liūdnas veidas tamsina aplink save atmosferą. Tačiau ir toks veido giedrumas yra niekis šalia spindesio sielos, kurioje gyvena Dievas. Žmogaus protas yra išradęs ir padirbęs energijos židinius, kurie siunčia bangas iki pat žemės pakraščių. Argi tas pats protas, pilnas Dievo šviesos ir meilės, pilnas Dievo Dvasios, nespinduliuos iki begalybės?

Mes visi esame vienas su kitu surišti, mes priklausome nuo tų, kurie kovoja ir kenčia su mumis. Tėvai ir broliai, vienuoliai ir pasauliečiai - mes visi bendradarbiaujame, visi kartu statome Dievo miestą. Mums tai yra tam tikra prasme įsipareigojimas, nes mes žinome, kad sielos laukia mūsų paspirties. Kartu tai yra ir pagalba mums, nes tai, ką atiduodame, atgauname šimteriopai. Vienintelė tikra priemonė gauti malonės gausą yra atiduoti viską, ką turi.

Prašykime Šventąją Dvasią, mano broliai, to kantrumo ir greitumo atiduoti viską, ko iš mūsų reikalaujama, ir to antgamtinio guvumo, kuris yra Šventosios Dvasios Karalystės mumyse ženklai ir sąlygos. Tepadaro Ji mus gyvenimo šaltiniais visiems žmonėms - kaip tuo padarė Mariją, Malonės Pilnąją savo Sužadėtinę.

Iš Kartūzo knygos "Meilė ir tyla"