Labai gera prisiminti. Dieve, kaip buvo gražu... Ramu. Gera. Nuoširdu ir tikra.

Šv. Teresėlė giedojo „Aš jums atsiųsiu rožių lietų iš dangaus, iš beribio dangaus“... Ir tikrai. Tą vakarą lijo. Lijo malonės lietus.

Šv. Teresėlė pati būdama mažiausia gėlelė Viešpaties gėlyne (ji dažnai mėgdavo taip sakyti) sugebėjo daryti didžiausius dalykus. Dovanoti nuostabiausias dovanas. Siųsti į širdis Dievo meilės lietų.

Ji rašė: „Meilę galima įrodyti veiksmais, o kaip aš galiu išreikšti savo meilę? Aš negaliu padaryti didelių žygdarbių. Vienintelis būdas įrodyti savo meilę - mėtyti gėles, ir tos gėlės bus kiekvienas mano žvilgsnis, žodis ir visi mano išoriniai nepastebimi poelgiai, kuriuos aš darysiu dėl meilės“.

Šv. Teresėle, ačiū Tau už tas gėles! Už tas, kurias aš gaunu. Ir už tas, kurias pati galiu dovanoti kitiems. Ačiū, kad mokai mylėti, tikėti ir pasitikėti taip, kaip Tu tai darei. Ačiū.