Kad mums, žmonėms būtų lengviau suprasti, apie ką čia eina kalba, turbūt reiktų paminėti, jog praėjusį savaitgalį (spalio 22-23 d.) Palūšėje vyko mini stovyklėlė pavadinimu "Viešpatį šlovinti giesme". Grupelei "Aukštyn širdis!" teko nemenka užduotis - tarnauti atvykusiam jaunimui, būnant vadovais. Todėl ir laukiame iš visų (vadovų ir dalyvių) atgarsių, kaip, kas, kada, ar buvo verta, ar tas savaitgalis kažką pakeitė tavy, atnešė naują supratimą, ar atskleidė dar nematytą Dievo Veido pusę, o gal tai buvo tik laiko švaistymas, į balą išmesti pinigai? Kaip ten buvo? :)

Šeštadienį stovykloje meldėmės pagal Dvasines pratybas.
Buvo tokia užduotis: paimk pailgą popieriaus lapą ir jame nubrėžk tris horizontalias linijas: vieną viršuje, kitą viduryje, trečią apačioje. Suskirstyk savo gyvenimą dešimtmečiais ir pažymėk šiuos dešimtmečius ant vidurinės linijos. Pamąstyk apie kiekvieną gyvenimo atkarpėlę. Tais metais, kai jauteisi arti Viešpaties, brėžk rodyklę į viršų nuo vidurinės linijos. Kuo Viešpats tau buvo artimesnis, tuo rodyklė labiau tepriartėja prie viršutinės linijos ar net ją liečia. Tuo metu, kai Dievas tau buvo nutolęs, rodyklę kreipk žemyn.
Štai mano lapas:

Tada aš taip maniau. Vienas iš dalykų kodėl taip - Išpažintis Ignalinos bažnyčioje.

Per šitą stovyklą kaip niekad pavargau tiek emociškai, tiek fiziškai. Galbūt tas nuovargis prasidėjo kur kas anksčiau nei pati stovykla: sužinojome, kad mums patiems reikės vesti mokymus; belikus kelioms dienoms iki stovyklos pradžios (arba tik iš vakaro) paaiškėjo, kad važiuojančiųjų gretos mažėja, o tarp nevažiuojančių ir tie, kurie yra atsakingi už mokymus... Ir nežinau, ar būtų kas (pa)vykę, jei nebūtų buvę maldos (tad dėkoju tiems, kurie meldėsi kartu prieš stovyklą, ir tiems, kurie palaikė mus maldoje stovyklos metu). Reikėjo nepanikuoti, nuraminti kitus, kad viskas bus gerai, per naktį pasiruošti mokymui ir, jeigu pavyktų, neišprotėti :)) Vos nuvažiavus į Palūšę pradžiugino, kaip ten jau įsikūrusios Vidiškietės buvo viską suruošusios: prišildytos patalpos, plakatai, nuorodos, užrašai, skoningi ir neperkrauti papuošimai. Džiaugiausi, kad jau nuo pat pradžių visi vadovai atsakingai žvelgė į savo pareigybes, kad buvo tinkamai pasiruošta registracijai, o žaidimai pravesti tikrai sklandžiai. Tačiau to džiaugsmo per visą paniką nebuvo kada parodyti... Atrodo, viskas buvo taip aišku, kad aiškiau ir būti negalėtų, bet, neplanuotai atsiradus „skylei“ programoje, klausimų buvo daugiau nei atsakymų. Po pietų išėjome su Martyna pasikalbėti apie mokymą. Tiksliai neatsimenu, apie ką kalbėjomės, bet vargu, ar apie tai, ką per tą duotą valandą pasakysim. Ir jeigu pradžioje buvo kažkoks noras vesti mokymą apie šlovinimą, jis taip pat greitai dingo. Nesijaučiau atsakingai pasiruošusi, o ir šiaip, galvojau, kad neturiu ką pasakyti, kad jau pradedu bijoti kalbėti žmonių grupei. Neatsimenu, ką kalbėjau, tik žinau, kad mintyse vis guodžiausi, kad visai čia pat sėdi Martyna, ir kad viskas bus gerai, nes kitaip ir būti negali, o šitie žmonės abejoju, ar galėtų taip staigiai mane pakasti po žemėmis. Kiek maldos buvo per pirmąjį šlovinimą stovykloje, vargiai besuskaičiuočiau, nes vis turėjau kažką daryti. Žinoma, niekas nebūtų trenkęs per galvą, jeigu skaidrių su giesmių žodžiais niekas ir neperjunginėtų ar jų visiškai nebūtų, tačiau norėjosi suteikti dalyviams kuo daugiau galimybių be didesnių trikdžių šlovinti, o galbūt kai kuriems ir mokytis šlovinti. Bežiūrėdama į programą galvojau, kad laisvalaikio reikėtų mažiau, bet pamačiusi, kad laisvą laiką dalyviai išnaudoja prasmingai, kiek apsigalvojau: vieni bendravo, antri rašė laiškus, treti kūrė Visuotinę maldą šv. Mišioms, o dar kiti ėjo išpažinties. Žavėjausi, kaip dalyviai, nugalėję savo principus, ėjo susitaikyti su Dievu. Jaudinausi dėl vakare vykusios procesijos į Ignalinos bažnyčią: bijojau, kad bus prieštaraujančių visam tam dalyvių, kad prasidės įvairūs nuovargio požymiai, irzlumas bei abejingumas. Jau kelintą kartą tądien Jis vertė mane nuvyti visas tas mintis ir persigalvoti. Visą kelią (kiek girdėjau) pavyko išlaikyti tylą, nešti kryžiaus tiesiog bėgte bėgo, o ir vėliavų, galima sakyti, nepasidalino. Beeinant suvokiau, kad per visą šį laiką aš kažko vis laukiu, kažko tikiuosi ir gyvenu ateitimi, bet tik ne dabartimi. Į galvą vis pradėjo lįsti mintys, kad manęs reikia(?) čia, dabar ir būtent šitiems žmonėms, kad man pačiai viso to reikia dabar. Dar ilgai nešiausi tas mintis. Beveik nieko neatsimenu ir iš šv. Mišių Ignalinoje, tik kad labai norėjau miego ir kad buvo gražu (gražu ne bažnyčios ar dar kokiame nors puošnume, o maldoje). Šaltis, vėjas, miego stoka, įvairūs nesklandumai beeinant atgal vertė bijoti ir abejoti. Pravažiavusiame automobilyje šeštadienį šventusi kompanija klausė mūsų, ar taip eidami mes turime tikslą. Po šio klausimo turėjome apsčiai peno apmąstymams, gilesniems, nei jie tikriausiai tikėjosi. Beeinant į mano ranką įsitvėrusi Karolina su baime vis dairėsi į mus supančią tamsą, į mišką, bet tikėjau, kad mes ne vieni, ir tai yra svarbiausia, o baltas kryžius, apsuptas nakties juodumos, buvo tikrų tikriausia šviesa mano širdžiai. Norėjosi išgirsti visų, tiek dalyvių, tiek vadovų, mintis apie visą šią dieną. Džiaugiausi net ir tais „man viskas patiko, nebuvo, kad kas nepatiktų“, kurie pasikartodavo kas dvi minutes :)) Kai dalyviai nuėjo miegoti, vadovai dar dirbo: su Martyna bendra intencija meldėmės Dievo Gailestingumo litaniją, paskui ją perrašėme ant lapelių, nusprendusios, kad dar nesinori miego, bet norisi maldos, dar pasimeldėm Gailestingumo vainikėlį, pasikalbėjome ir ėjome miegoti, nes jau girdėjosi, kaip nerimsta vadovai, kurių kambarį buvome okupavusios. Labai atsiprašau dalyvių, kuriems po rytinio žadinimo pusę dienos skaudėjo galvą, bet bent jau atsibudot, ir dar tikiuosi ilgai atsiminsit kaip :))) Keliu nykštį į viršų už Martynos idėją melstis Dievo Gailestingumo litaniją, kiekvienam perskaitant po eilutę ar dvi. Jautėsi, kad visi buvom pajungti į tą maldą, ir kad ji tapo nors kiek bendresnė. Liudijimų ryto metu buvo gera girdėti tikrumą, o ypač viešai kalbantį Tomą, nes, kiek atsimenu, dažniausiai kratydavaisi tokių liudijimų rytų/dienų/vakarų :)) Šv. Mišių metu ir po jų vykusiame šlovinime jaučiau, kaip ore ir širdyse atsiranda vis daugiau maldos, ir vis daugiau širdžių atsiveria. Vėlgi - džiaugiausi :)) Kad ir kaip stengiausi nurimti ir maldoje atsiduoti Jam, buvau išsiblaškiusi ir bepasiliekanti su žemiškaisiais dalykais. Bet vis meldžiau, kad bent kokią dalį Šviesos mes atsispindėtume dalyviams ir vieni kitiems, kad jiems nors kažkas įstrigtų iš tų dviejų dienų ir bent pora ląstelių būtų palenktų Dievo link. Tikiu, kad tiek mums, tiek dalyviams viskas nepraėjo veltui. Nors galbūt dabar ir nejaučiu, kad kažkas būtų pasikeitę, bet viliuosi, kad kažkur, giliai viduje, visgi Dievas veikė manyje per tą laiką. :)