-
Tavo meilė ir Tavo tiesa visada mane tesaugo! (Ps 40, 12)
Šventieji, kurie suteikia stiprybės
O jei pasidalintume savo patirtimi - kaip atradome viltį, džiaugsmą, pasitikėjimą Dievu per Jo siųstuosius žmones (šventuosius). Gal tai nukreiptų tuos kurie yra ieškojimo, baimės kelyje, pripildytų tuos kurie yra išsekę, atvertų akis tiems kurie yra akli Dievo veikimui, vestų tuos kurie yra ištroškę Gyvojo Dievo... :)
- Norėdami komentuoti, prisijunkite.
Naujausia galerija
Apklausos
Nariams
Šiuo metu svetainėje
Kitos svetainės
Biblija - Šventas Raštas
Katalikų Bažnyčios Katekizmas
Vatikano II Susirinkimo dokumentai
Vatikano radijas
Kaišiadorių vyskupija
Palaimintasis Teofilius Matulionis
Palaimintasis Mykolas Giedraitis
Pivašiūnų šventovė
Katalikai.lt
Marijos radijas
Katalikų pasaulio leidiniai
Socialinis Bažnyčios mokymas
Gyvenimo ir tikėjimo institutas
Natūralus šeimos planavimas
Naprotechnologija
Nevaisinga šeima
Nebijok vėžio
Bernardinai.lt
Kunigų seminarija
Egzorcistų asociacija
Pašvęstasis gyvenimas
Gailestingumo versmė
Guronių rekolekcijų namai
Vievio parapijos bendruomenė
Kaišiadorių parapija
Elektrėnų parapija
Vievio parapija
Kazokiškių bažnyčia
Žiežmarių parapija
Merkinės parapija
Širvintų parapija
Jiezno parapija
Giesmės.lt
Jėzuitai
Šventieji
Papasakosiu trumpą istoriją apie savo šventąją globėją Veroniką. Sutvirtinimo sakramentui priimti reikėjo išsirinkti šventąjį globėją. Aišku, jį reikia rinktis atsižvelgus į jo gyvenimą, koks ir kas jis buvo, na o aš tuomet Veroniką pasirinkau dėl skambesio, nes tiek pirmas, tiek antras mano vardas prasideda 'V' raide. Priėmusi sakramentą gavau daug malonių, bet man tas trečiasis vardas nieko nereiškė. Tai buvo tiesiog vardas. Ir tik labai neseniai, kai mums su parapijos jaunimu reikėjo drauge melstis "Kryžiaus kelyje", aš supratau, kad būtent ji, mano globėja Veronika, Jėzui nušluosto veidą... Tai ji prasiveržia pro kareivius ir įspaudžia Jo atvaizdą drobulėje... Kai pagaliau tai suvokiau, mačiau tarsi pati Veronika man šypsotųsi, kad pagaliau ją atpažinau. Turbūt kartais ne mes pasirenkame savo šventuosius globėjus, o jie pasirenka mus :)
Šv. Kūdikėlio Jėzaus Teresė
Papasakosiu ir aš savo istoriją...:)
Savo globėja pasirinkau Ją. Ir žinot kodėl? Ogi todėl, kad tada aš buvau labai į Ją panaši. Na, bent jau dauguma taip sakė. O aš ir patikėjau. :) Nesigailiu. Pamenu, buvau dar vaikas, kai ėmiausi skaityti visą Jos gyvenimo istoriją, ieškodama savo panašumų į Ją. Tada mažai ką ir besupratau.
O dabar mes su Ja kaip ir supanašėjom. Gėda, bet kur tik Ją pamatau, visas Jos beriamas rožes priskiriu sau (bent jau to neslepiu :)) Nežinau tik už ką (mylėt savęs nepamirštu :) ) Gal kad mus vienija bendra: "Aš Jam nesakau nieko, Aš Jį myliu". (kas liečia maldą).
Tobulo džiaugsmo paslaptis
Šv. Pranciškus Asyžietis
Pasakojama, kad kartą žiemą Pranciškus ir jo mokinys brolis Leo keliavo pėsčiomis Italijos vietovėmis, kur buvo gausu sniego. Ilgai jie ėjo tylėdami, kol brolis Leo atsigręžė į Pranciškų ir paklausė: "Kaip galima patirti tobulą džiaugsmą?" Stabtelėjęs Pranciškus atsakė: "Net jei visi mūsų vienuoliai būtų tobulai šventi ir darytų kitiems visokius stebuklus, tai nebūtų tobulas džiaugsmas." Tada Pranciškus nusisuko ir ėjo toliau, o brolis Leo bėgo iš paskos. "O kas yra tobulas džiaugsmas?" - vėl sustojęs klausė Leo. Pranciškus atsakė: "Net jei galėtume kalbėtis su skrendančiais paukščiais ir gyvuliais lankoje ir žinotume visas gamtos paslaptis, tai nebūtų tobulas džiaugsmas." Dabar brolis Leo šaukte šaukė: "Tėve Pranciškau, tuomet pasakykite, kokia yra tobulo džiaugsmo paslaptis."
"Įsivaizduok, broli, jog mes prieiname prie šio lauko gale stovinčio vienuolyno vartų ir vartininkui sakome, kad esame be galo pavargę ir sušalę, o jis išvadina mus valkatomis ir išmeta į žiemos naktį. Štai tuomet, broli, jei pajėgtume su meile širdyje pasakyti: "Būk palaimintas Jėzaus vardu", galėtume teigti, kad tobulą džiaugsmą radome."
Iš E. Easwaran knygos "Pamąstymai kiekvienai dienai"
Neturtėlio išmintis
Eloi Leclerc "Neturtėlio išmintis", knyga, pakeitusi mano požiūrį į vergavimą daiktams (viskas pasakojama šv. Pranciškaus lūpomis).
Neįtikėtina, bet vienas vienintelis sakinys, manyje kažką pakeitė ir nuo to laiko, pusę (dar tik...) savo tariamai vertingų daiktų palikau prie... konteinerio. Kažkas radęs, spėju, buvo, o gal ir yra be galo laimingas :) (o aš dar laimingesnė :) )
Supratau, kiek man mažai tereikia... Užtenka tik vieno... superinės MAMOS... :)
Daiktai
O taip, tas daiktų perteklius... Ir koks paradoksas: atsikratydama savo našta, gali kažką pradžiuginti! Tiesiog du viename. :) Beje, geriausi linkėjimai Mamai.
Pieras Giorgio Frassati
Šiandien iš Jo semiuosi stiprybės. Jis atiduodavo visa, ką turėdavo. Pasakojama, jog kartą pas juos atėjo moteris su vaikeliu, kuris buvo be batų, o Pieras būdamas penkerių metų, nusiėmęs savo batus atidavė tam berniukui ir liepė eit, kol mama nepamatė :) Pieras sugebėjo atsisakyti materialių dalykų, laiko sau, puikybės, meilės, svajonių, gyvenimo pašvęsto Dievui (kas mano manymu buvo jam sunkiausia) ir paklusti tėvo valiai, dėl kurios kentėjo ir dvasiškai, ir fiziškai. Mhm, mokausi nuolankumo :)
Ramybės Dekalogas
Dalinuosi... Tai nuostabu... Ramybės Dekalogo autoriumi laikomas popiežius Jonas XXIII, pagrįstai nusipelnęs Gerojo Popiežiaus vardo.Tegul šios mintys praskaidrina sielą ir praturtina gyvenimą...
1. Šiandien stengiuosi tik šia diena gyventi. Kiekvienai dienai pakanka savo rūpesčių.
2. Šiandien stengiuosi nieko nekritikuoti, niekam nepriekaištauti.
3. Šiandien būsiu tikras, kad esu sukurtas laimei, tačiau ne tik aname, bet ir šiame pasaulyje.
4. Šiandien prisitaikysiu prie aplinkybių, netrokšdamas jų palenkti savo norams.
5. Šiandien skirsiu nors dešimt minučių paskaityti tai, kas teikia peno mano sielai.
6. Šiandien atliksiu gerą darbą niekam nesakydamas, nes tai yra mano paslaptis.
7. Šiandien atliksiu tai, dėl ko turbūt nepatirsiu džiaugsmo, tačiau savo nepasitenkinimo niekam neatskleisiu.
8. Šiandien pasiryšiu apsisaugoti nuo dviejų blogybių: nekantrumo ir neryžtingumo.
9. Šiandien tvirtai tikėsiu, nors aplinkybės ir prieštarautų tam, kad gerasis Dievas tik rūpinasi manimi, jog man nieko daugiau nereikia.
10. Šiandien džiaugsiuosi viskuo, kas yra gražu ir tikėsiu žmonių gerumu. Šiandien padarysiu ką nors gero, negalvodamas, kad visą gyvenimą turėjau dėl to stengtis. Ir gyvensiu kiekvieną dieną taip, tartum ji būtų dovana - dovana įteikta man asmeniškai...
Faktai
Įdomūs faktai apie šventuosius, kuriuos kažkada atradau.
Jadvyga - XIII amžiaus Flamandų beginė. Apie ją žinoma tik tiek, kad ji buvo beginė, priklausanti to meto moterų judėjimui. Tai buvo paprastos moterys, pasirinkusios gyvenimą neturte, gyvenančios iš savo rankų darbo, neduodavo įžadų ir ne visuomet gyveno bendruomenėje.
Viename pasakojime teigiama, kad vieną sekmadienį po Sekminių Jadvyga negalėjo dalyvauti šv. Mišiose, todėl kunigas jai atnešė komuniją, o priėmusi šį sakramentą, ji pasinėrė į gilią vienybę su Kristumi. Ji atsidūrė didžiulėje pievoje, kurioje angelas jai nurodęs simbolinę ten augančių medžių prasmę. Parodęs vieną medį jis pasakė: "Tu lipsi į šį medį nuo pradžios iki pabaigos, iki pat giliausių nesuvokiamo Dievo šaknų". Lipimą į medį Jadvyga suprato kaip Dievo pažinimą per tikėjimą, viltį ir per Dievo dosnumą.
Jadvyga kalbėjo: "Galiu pasakyti taip: nors netikiu, kad labiausiai Dievą myliu aš, taip pat negaliu patikėti, kad kažkas Dievą myli labiau už mane".
Pagal "Gaivinamasis senovės šaltinių vanduo"
Diena
Savo nuolankumo pripažinimo diena, jei net ją lydėtų daugybė rūpesčių bei skausmų, yra didesnė Dievo malonė nei daugybė maldos dienų. Šv. Jėzaus Teresė
Ach, tos Šventosios Teresės:) Tikrosios Dievo darbininkės - kiek Jos visos mums visko 'pridaro':))
Tada
Gal ta savo nuolankumo pripažinimo diena ir buvo prišaukta / išprašyta daugybės maldos dienų? Tada jau ir rūpesčius, ir skausmus priimu kaip malonę...
Nelieka
Po prisipažinto nuolankumo nelieka nei rūpesčių, nei skausmo, RU:) Tai Dievo malonės paslaptis:) Visos, vienos ir tos pačios dvasios, Šventosios Teresės tai patyrė. Iš Dievo malonės, beje, ne kitaip:)
Sąlyga
Malonė ateina, kai nustojam maištavę?..
Taip
Taip:)
Išgirsti norimą garsą gali tik tada, kai nustoji kelti savąjį triukšmą:)
...nes
...nes Jėzus gali paimti ranką tik tada, kai ji yra tuščia. :)
Be abejonės
Be abejonės, nes kaip Jis gali paimti tavo ranką, jei ten pvz. kaktusą neši...:)
Ne kliūtis
Jėzui ne kliūtis kaktusas tavo rankoj. Jis ima už širdies, o tada jau iš rankų paleidi naštas, kad ir kokios jos spygliuotos ar cukruotos bebūtų...:)
Tai
Tai čia aš apie tą patį. :)
Daugiau
Bet kuriuo atveju: jei nei širdy ir a nei rankose nėra 'kaktuso', tai Jam yra daugiau vietos...:))
:)
:)
Šv. Hiacinta Mariskotti
Sausio 30 d. minime šv. Hiacintą Mariskotti.
Hiacinta, (1585-1640) kilusi iš kilmingos italų giminės, buvo auklėjama pranciškonų vienuolyne. Būdama trečiojo pranciškonų ordino narė, dešimt metų gyveno šv. Bernardino vienuolyne Viterbo mieste, tačiau be tikro atsidavimo - ji naudojosi savo asmeninėmis lėšomis, kad galėtų įsirengti patogų būstą; nesilaikė neturto įžado, kurio laikosi tretininkai.
Kai dėl rimtos ligos Hiacintos nuodėmklausys atnešė jai šv. Komuniją, jis pirmąsyk pamatytė jos kambarius. Šokiruotas prabangos, kunigas pasakė Hiacintai, kad ji turėtų gyventi kukliau. Hiacinta paklausė jo patarimo, ėmė kukliai rengtis ir valgyti prastesnį maistą; dirbo vienuolyne juodžiausius darbus, o vietoj lovos pasitiesė porą plikų lentų.
Ji tapo nepaprastai gera novicų mokytoja, sukūrė maldelę "tiems, kurie yra niekinami, savęs nemyli ir nesulaukia paguodos". Bėgant metams joje išsiskleidė ypatingas pamaldumas Kristaus kentėjimams, o jos atgailos tapo įkvėpimu kitoms vienuolyno seserims.
Hiacinta įkūrė Marijos oblates, pasišventusias tarnystei senyvo amžiaus vargšams ir skurstantiems.
Popiežius Pijus VII kanonizavo šv. Hiacintą 1807 m.
(Iš bernardinai.lt)
Sausio 30 d.
Sausio 30 d. minime ir Šv. Martyną. Sveikinu save su vardadieniu.. :)))
Bet aš apie ją žinau tik tiek, kad ji buvo 13 a. mergelė kankinė. Visai norėtųsi žinoti daugiau, bet deja...
Šv. Jonas Boskas
Sausio 31 d. minime šv. Joną Boską.
Šv. Jonas Boskas (1815-1888), kunigas, gimęs Beki, Italijoje. Buvo įžymus pedagogas. 1841m. įkūrė Saleziečių kongregaciją. Dirbo katechetinį, pedagoginį darbą su beglobiais vaikais. Steigė jiems prieglaudas, mokyklas ir dirbtuves. Organizavo misijas. 1934m. paskelbtas šventuoju. Vaikų ir jaunimo globėjas.
Kunigas neina vienas nei į dangų, nei į pragarą. Jei darys gera, eis į dangų su visomis sielomis, kurias bus savo geru pavyzdžiu išgelbėjęs. Jei darys bloga, papiktins kitus, pražus drauge su sielomis, dėl jo papiktinimų pasmerktomis. Todėl stengsiuos vykdyti šiuos pasižadėjimus: nuolat būsiu užimtas, dėl sielų išganymo kentėsiu, nusižeminsiu visur ir visame kame, visada vadovausiuos šventojo Pranciškaus Saleziečio meile ir meilingumu.
(Daugiau apie šv. Joną Boską čia)
Šlovė
Šlovė Tau, Dieve, už tokius kunigus!
:)
Kažkur girdėjau, kad galbūt ne tik kunigai vieni neina į dangų. O jei kiekvienas iš mūsų gali patekti ten tik su kitu, kurį gyvenime buvo patraukęs link Dievo ar kaip kitaip jam padėjęs... O jei mūsų nepriims į dangų, jei mes norėsim nukeliauti ten vieni, kovodami tik už save?
Sunku
Sunku įsivaizduoti tokį norą... :)
:)
Vakaro anekdotas:)
Kodėl?
Kodėl?
Šv. Blažiejus
Vasario 3 d. Bažnyčia mini šv. Blažiejų.
Vyskupas, kankinys ir gydytojas, kilęs iš Kapadokijos (Mažoji Azija).
Pasak legendos, už tikėjimą nuteistas mirti pakeliui į egzekucijos vietą stebuklingai pagydė berniuką, kuris duso gerklėje įstrigus žuvies ašakai.
Šventasis mirė apie 315 m.
Šv. Blažiejaus šventės metu paplitusi "gerklės palaiminimo" sakramentalija, atliekama paliečiant gerklę dviem sukryžiuotom žvakėm prašant Dievo malonės ir šventojo užtarimo.
Šventoji Elzbieta
Šv. Elzbieta, Vengrijos karaliaus duktė, Tiuringijos kunigaikštienė, gimė 1207 metais. Jos tėvas - Vengrijos karalius Andriejus II, motina - Gertrūda, šv. Jadvygos sesuo. Dar vaikystėje buvo sužieduota su Liudviku IV, būsimuoju Tiuringijos krašto grafu. Tiuringijos kunigaikščio Liudviko IV motina auklėjo Elzbietą Vartenburgo pilyje, tikėdama, kad ji bus gera jos sūnaus žmona. Reikia manyti,kad dar vaikystėje palikti savo gimtinę mažajai Elzbietai buvo labai graudu. Nuo kūdikystės pasižymėjo ypatinga meile Dievui ir gailestingumu vargšams, ligoniams ir apleistiesiems. Kartą, dar vaikystėje, Elzbieta, nešdama vargšams maisto, sutiko tėvą. Karalius paklausė: "Ką neši, mano dukrele?" Elzbieta atsakė: "Nešu rožes." Ji atskleidė prijuostę ir tėvas pamatė rožes. Tuo metu jos dar niekur nežydėjo.
Tuomet jos tėvas suprato, iš šių stebėtinų ženklų, kad Dievas per ją nori daryti savo meilės darbus.
Pagal anų laikų paprotį, 4-5 metų Elzbieta buvo sužieduota su Tiuringijos kunigaikščio Henriko sūnumi Liudviku, kuriam buvo 11 metų. Jie susituokė 1221 metais. Elzbietai tada buvo 14 metų, Liudvikui - 22 metai. Vyras Liudvikas labai mylėjo savo žmoną ir buvo jai atlaidus. Kiekvieną kartą Elzbieta, duodama vargšui auką, prašydavo melstis už ją. Į bažnyčią eidavo apsirengusi paprastai nenorėdama išsiskirti iš kitų moterų. Buvo daug tokių, kurie piktindavosi, ir buvo besigėrinčių kunigaikštienės nuolankumu. Šv. Elzbieta, gyvendama kunigaikščių pilyje, neatsisakė meilės darbų artimui. Ji lankė ligonius, apleistuosius, maitino vargšus. Dvaras tampa vargšų ir ligonių prieglauda. Tai labai nepatiko vyro motinai kunigaikštienei Zofijai ir kitiems šeimos nariams. Tik kunigaikštis Liudvikas, jos vyras, nedraudė žmonai globoti vargšus ir patarnauti ligoniams. Gyvendama prabangioje ir dvasiniam gyvenimui nepalankioje dvaro atmosferoje, šv. Elzbieta surasdavo laiko maldai, įvairiems apsimarinimams. Labai dažnai atsisakydavo puošnių drabužių, papuošalų. Kartą bažnyčioje, įsižiūrėjusi į nukryžiuotąjį Jėzų, nusiėmė nuo galvos auksinę karūną. Ypatingą meilę ji jautė raupsuotiesiems. Sykį parsivedusi į pilį raupsuotąjį, jį išmaudė, jo žaizdas patepė aliejumi ir paguldė į savo lovą. Įvyko stebuklas: vietoje raupsuotojo buvo pats nukryžiuotasis Jėzus. Šis įvykis parodo, kad Dievas yra kiekviename žmoguje, darydami gera žmogui padarome gera ir pačiam Dievui.
Šv. Elzbieta gyveno kaip karalienė, tačiau sau ir savo šeimai daug laiko neskyrė. Pati didžiausia nelaimė šią moterį ištiko, kai ji sužinojo, kad jos vyras Liudvikas IV, išvykęs Šventosios Žemės vaduoti, mirė Sicilijoje.
Kryžiaus žygyje mirus vyrui, kunigaikštienė Zofija ir jos sūnus Henrikas išvijo šv. Elzbietą iš pilies su trimis mažais vaikais. Valdovo įsakymu buvo uždrausta kam nors ją priimti. Tačiau atsirado vienas geraširdis viešbučio savininkas, kuris šv. Elzbietą apgyvendino tvarte. Šv. Elzbieta dėkojo Dievui už tokį likimą ir toliau ugdė dorybes, atsilygindama Dievui už prabangų gyvenimą.
Sakoma, kad nelaimėje draugą pažinsi. Jos draugai paliko ją. Atsirado elgetų, kurie tyčiojosi iš jos nelaimės. Dievas ją bandė kaip auksą liejykloje. Dangiškasis Tėvas tarsi norėjo būti jos vieninteliu globėju. Danguje nebuvo matyti jokios vilties žvaigždelės.
Bet įvyko perversmas. Vietos vyskupas ir giminės sugrąžino kunigaikštienei prarastą dvarą. Kunigaikščiai siūlė jaunai našlei savo ranką, bet ji visko atsisakė, likusį gyvenimą paskirdama atgailai už save, vyrą ir kitus. Savo vaikų Elzbieta nelepino, sakydama, kad kiekvienas turi pasirūpinti savo ateitimi. Nuodėmklausys domininkonas, jai kopiant į šventumo kalną, visai jos negailėjo, tai būdavo proga pasireikšti herojiškai meilei ir aukai. Savo paskutinius gyvenimo metus praleido Magdenburgo pranciškonų vienuolyne. Buvo pirmoji tretininkė šiapus Alpių.
1231 m. lapkričio 17 d., išsekusią nuo sunkių vargų ir kentėjimų, Dievas šv. Elzbietą išvadavo iš žemiško skurdo ir jos kančias pakeitė amžina dangaus laime. Praėjus ketveriems metams, ji buvo paskelbta šventąja.
Taip buvo įvertintas jos šventas kuklumas, labdara ir ištvermė. Šv. Elzbieta ypač mylima Vengrijoje ir Vokietijoje, kur ji laikoma pranciškonų Trečiojo ordino - tretininkų pirmtake.
Šv. Elzbietos giminėje yra ir daugiau šventųjų: šv. Jadvyga ir šv. Elzbietos duktė - šv. Gertrūda.
Straipnis iš Elzbietietes.lt
Jurgis Matulaitis
Palaimintas žmogus, kuris išmoksta, kiek atitrūkdamas nuo darbų ir rūpesčių, prie Dievo kilti ir Dievuje ilsėtis <...>, Dievuje skendėti ir su Dievu vienybėje gyventi.
* Kiekvieną kartą, išgirdus žodelį "Dievuje", kažkaip net gera pasidaro. Toks gražus Jis man. :)
* "Dievuje ilsėtis ir Dievuje skendėti " - kažkas nepaprasto, kažkas ko visad ieško širdis manoji. Ir skendėti tai ne skęsti, nes neskauda. Kai skendėju Dieve, būnu geresnė. :)
Šv. Kazimiero gyvenimas
Šv. Kazimiero gyvenimas
vieno amžininko akimis
Kazimieras jautė neįtikėtiną meilę: ne dirbtinę, bet nuoširdžią, kurią Šventoji Dvasia uždegė jame visagaliam Dievui. Ji buvo su pertekliumi išlieta jo širdyje ir liejosi per kraštus artimui. Niekas jo taip nedžiugino ir neišpildė troškimų, kaip gėrybių dalinimas ir visiškas savęs atidavimas Kristaus vargšams, svetimšaliams, ligoniams, kaliniams ir visiems nelaimingiems. Jis buvo našlėms, našlaičiams ir engiamiesiems ne tik gynėjas ir valdytojas, bet ir jų tėvas, sūnus bei brolis.
Išties reikėtų parašyti ilgą istoriją, jei norėtume smulkiai aprašyti visus meilės darbus, kuriuos jis padarė Dievui ir artimui.
Sunku apsakyti ir įsivaizduoti, kaip jis praktikavo teisingumą, kiek parodė apdairumo, kokia drąsa ir tvirtumu spindėjo tuo metu, kai žmonės paprastai lengviau linkdavo į blogį.
Kiekvieną dieną jis ragino savo tėvą teisingai valdyti karalystę ir vasalų tautas. Jei kartais dėl apsileidimo ar žmogiško silpnumo ko nors būdavo napaisoma valdant, Kazimieras niekada nepamiršdavo priminti to savo tėvui.
Jis palaikė vargšų ir nelaimingųjų pusę bylose ir prisiimdavo jų dalį, todėl buvo vadinamas vargšų užtarėju ir gynėju. Būdamas karaliaus sūnus ir kilmingos giminės palikuonis, jis visada buvo malonus žodžiais santykiuose su pačiais kukliausiais ir silpniausiais asmenimis.
Jis norėjo būti su romiaisiais ir vargšais, kuriems priklauso Dangaus Karalystė, o ne su šio pasaulio garsiaisiais ir galingaisiais. Jis niekada nerodė aukštesnės valdžios ir nenorėjo priimti to, ką tėvas jam duodavo; jis bijojo, kad jo siela nebūtų sužeista turtų dygliais, kuriuos mūsų Viešpats Jėzus Kristus vadina erškėčiais, ir kad ji nebūtų suteršta prisilietimu prie žemiškų dalykų.
Jis neprarado nekaltybės iki paskutinės dienos. Tai tvirtina visi, taip pat kambariniai ir sekretoriai, kai kurie iš jų dar tebegyvena ir artimai pasakojo apie jo gyvenimą.
Prisimenant šventuosius
Gražios buvo šiandien Visų Šventųjų iškilmės Mišios. Kunigas kalbėjo, kad reikia siekti šventumo. O jis pasireiškia ne kažkokiais herojiškais darbais, ne. Šventieji nebuvo kažkokie didvyriai (na, bent jau ne visi :). Šventieji buvo paprasti žmonės, niekuo nesiskiriantys nuo šiandieninių ir taip pat smarkiai kaip ir šiandien jie buvo gundomi pasaulio vilionių. Jų šventumas pasireiškė kasdienybėje - plaunant indus, gaminant valgyt, bendraujant, tvarkant, mokantis, meldžiantis - viską darant su meile ir ištikimybe Dievui. O mūsų, save bevadinančių katalikais, tikslas juk ir turėtų būti - tapti šventais :) Su šventėm ;)
Šv. Karolis Boromiejus
Lapkričio 4 d. minime šv. Karolį Boromiejų (1538-1584), kardinolą. Grafo Boromiejaus ir popiežiaus Pijaus IV sesers Margaritos de Mediči sūnus Karolis gimė spalio 2 d. šeimos pilyje Aronoje, Italijoje.