Visu pirma, šlovinimą giesmėje aš suprantu kaip LAISVĘ. Laisvę būti su Dievu ir prieš Dievą koks esi iš tikrųjų. Laisvę nebijoti improvizuoti, kurti, atsiduoti, negalvoti apie kitus, tik apie Dievą - čia ir dabar. Bei likti visada ištikimai...

Pritarsiu, kad tikrasis šlovinimas vyksta gyvenime: darbais, atsidavimu, paklusnumu ir t.t. Noru, būti bent šiek tiek panašesniu į Dievą. Galbūt tai ir yra mažas Pasaulio Tikslas - siekti būti panašiu į Dievo Paveikslą?:)

Nežinau ar čia į temą, bet man konkretus šlovinimo gyvenimu pavyzdys yra muzika, kūryba grupėje..:) Nors ir nedainuojame krikščioniškos muzikos, bet kiekviena bendra mūsų prieš koncertinė malda,  visko atidavimas į Dievo rankas ir net tų paprastučių dainų paskyrimas Dievui, man virsta mažu šlovinimu ir džiaugsmu.:))

Šlovinimas man yra buvimas Jo Artume giedant. Tai laikas, kai galiu stiebtis Jo link, atiduoti visą save, visą širdį, mintis ir tuo pačiu skelbti Jo Vardą, didžius darbus bei meilę, padėti nuteikti aplinkinius maldai. Per tą laiką Jis užpildo visas prarajas, kiaurymes, dingsta rūpesčiai, o širdis, rodos, nebebūna tokia ištroškusi. Ir jeigu šlovinime nebūtų atvirumo, nuoširdumo, laisvės, drąsos būti savimi, pasitikėjimo Dievu, nežinau, ar tai būtų taip prasminga. Pripildytai Jo meilės, tampa lengviau šlovinti ne tik giesme, bet ir darbais, gyvenimu. :)

Šį antradienį mūsų šlovinimo malda man buvo ypatinga. Gerąja prasme. :) Ne visada man taip būna, kad pajuntu Dievo malonę taip ypatingai šlovinimo maldoje, bet... vakar taip buvo.

Pertrauka prieš maldą buvo labai labai geras dalykas. Anksčiau jau esame taip darę. Tai yra kažkas tokio gero... Jeigu neklystu, kažkada po tokios pertraukėlės taip pat šlovinimo malda paliko įspūdį. :) Norisi pabūti Bažnyčioje, tiesiog pabūti, tačiau ta laiko stoka kasdieniame gyvenime daro savo. Ir dabar tai rašant kažkaip nesmagiai pasijutau, kad TOKIAM dalykui trūksta laiko.

Užkliūna vienos John Ezzy, Daniel Grul ir Stephen McPherson giesmės: Jėzau, savo meilę Tau giedu, žodžiai Tu išpirkai mane iš pražūties. Tikrai, manau, verta apie tai pamąstyti, pamedituoti. Bet... man pačiam dar tam neatsirado laiko... Deja.

Dar pora eilučių iš kitos, Michael Larson giesmės: Laisvė (Ten, kur Viešpaties Dvasia), Jei vargsti ir trokšti - ten laisvė ir Ten kur Viešpaties Dvasia - ten laisvė. Varge ir troškime - Viešpaties Dvasia! :)

Psalmininkai apgieda mūsų žmogiškumą. Jie perteikia visus mūsų jausmus, tiek geriausius, tiek blogiausius. Jie dėl to nesijaučia nejaukiai, nes tiki, kad bus Dievo suprasti: "Jis juk žino, iš ko mes padaryti"( Ps 103, 4). Negana to, virš visko viešpatauja džiaugsmas. "Giedokite Viešpačiui naują giesmę" (Ps 98, 1).

Giedoti Viešpačiui yra didelė laimė. Gyventi su Juo reiškia nuolatos atpažinti "nuostabius dalykus", kuriuos Jis dėl mūsų padarė. Mūsų tikėjimą čia žemėje apgaubianti giesmė įgys savo tikrąjį skambesį dangaus laimėje.

Giesmė yra sielos ritmas. Žinoma, norėdami giedoti, turime išmokti kvėpuoti, atrasti savo alsavimo dažnį, apmąstyti tariamus žodžius. Vis dėl to viską atlieka siela. Jei ji nedalyvauja, galime giedoti visiškai taisyklingai, bet giesmė bus tik "atlikta"... Kai giedame bandydami atrodyti liūdnai arba džiaugsmingai, tampame panašūs į Jėzaus amžininkus, kuriems Jis prieštaravo savo palyginime (plg. Lk 7, 31-35). Tiesiog liekame nuošalyje. Šis atsiribojimas nuo savo pačių veiksmų yra viena didžiausių mūsų silpnumo apraiškų. "Atlieku vien tai, ko reikalauja taisyklės...". Taip likti ištikimam bus keblu. Tačiau yra žmonių, kurie gali gyventi be mažiausios aistros: jie gyvi, bet yra tarsi numirę.

Giesmės ir mūsų vidinio gyvenimo susitikimas prilygsta įsikūnijimui. Jį atskleidžia paklusnumas. Svarbu įsiklausyti į muziką, kokia ji bebūtų, paklusti jai, ritmui, tekstui, taip pamažu ji ims atrodyti kaip mūsų pačių kūrinys. Tad interpretacija yra įsikūnijimas. Šventoji Dvasia nužengia į mūsų gyvenimą ir giedančią sielą. Muzika ir tikėjimas susivienija, kad galėtume giedoti Viešpačiui. Šis įsikūnijimas reikalauja laiko nuskaidrinti ne tiek balsą, kiek širdį. Iš tiesų net tuomet, kai ieškome savo kvėpavimo ritmo, pirmiausia turime išlaisvinti sielą, pašalinti iš kelio visa, kas trukdytų jai ateiti. Pamažu giesmė mus "apims", ji taps ne tik jos autoriaus, bet ir mūsų išraiška. Esame apglėbti to, į kurį kreipiasi mūsų giesmė, Dievo. Per Šventąją Dvasią kukliai ir tvirtai meilė įgyja savo jėgą giesmėje. Tada malda tampa džiaugsminga ir dėmesinga, lengva ir gili.

Visos šalys, džiaugsmingai giedokite Viešpačiui, - džiugias šlovės giesmes užveskit ! (Ps 98, 4)

Paul - Dominique Marcovits

"Dieve, parodyk man kelią, Dvasia, vesk mane..."

Dabar, kai pradėjau melstis giesme ne tik šeštadienį, bet ir sekmadienį, nebesugebu "išlaikyti" maldos. Prasideda dainavimas, kas nėra gerai.. Dabar, kai pradedu pradėti vesti žmones į maldą, padėti melstis, negaliu susitelkt į Jį, į Jo Didybę, Šlovę ir Garbę..
Balsas ir visa kita nėra taip svarbu, bet nereiktu pamiršt ir to. Skaudu išgirst, kai žmogus daugelį metų šlovinęs Dievą giesme kalba apie dainavimą ir pan... Čia daug diskutuot galima apie tai, bet gana man jau po lankas skraidyt :D (bet visai norėčiau pakalbėt apie tai (: ).
Galbūt per visus šiuos sunkumus, vėliau išmoksiu visa tai ir dar daugiau..
Nepamirštant dalintis, kviečiu pasidalinti, kaip sekasi melstis giesme ir Jums :)
Priskraidžiau ir pan., bet gal ką suprasit ir pasidalinsit su manim savo patirtimi :))