Vienas žmogus po mirties atėjo pas Dievą ir tarė:

- Viešpatie, matai, kad nesu padaręs nieko, kas būtų bloga, neteisinga ar nešvaru. Mano rankos, Viešpatie, yra nesuteptos.

- Taip, bet jos yra ir tuščios! - atsiliepė Viešpats.

Lietingą popietę judria miesto gatve moteris vairavo automobilį. Ji įdėmiai stebėjo šlapią ir  slidžią kelio dangą. Staiga šalia sėdėjęs sūnelis tarė:

- Žinai, mama, aš galvoju apie vieną dalyką.
Mamai buvo smalsu sužinoti, kokios mintys sukosi jos septynmečio galvoje tokią apniukusią dieną.
- Apie ką galvoji?
- Lietus, - pradėjo vaikas, - tai tarsi nuodėmė, o lango valytuvai - Dievas, kuris žmonių nuodėmes valo.
Nustebinta netikėto palyginimo, moteris paklausė:
- Ar pastebėjai, lietus visą dieną nesiliauja? Ką, tavo manymu, tai galėtų reikšti?
- Mes nuolat nusidedame, o Dievas mums vis atleidžia.

Pasakojama, kad vieną dieną pas išminties mokytoją
atėjo žymus profesorius, norėdamas sužinoti, ką jis galvoja.

Išminčius pasiūlė svečiui arbatos: pripylė pilną puodelį
ir vis nesiliovė pylęs, žvelgdamas giedru ir besišypsančiu veidu.
Profesorius nustebęs žiūrėjo, kaip arbata bėga per kraštus, ir
neįstengė pratarti nė žodžio. Pagaliau, negalėdamas ilgiau tylėti,
sušuko: 'Jau pilnas! Daugiau netelpa!'
'Kaip šitas puodelis arbatos, - kalbėjo ramiai išminčius, - 
taip tu esi pilnas savęs paties, savo idėjų, ir manai, kad tu
jau viską žinai. Kaip galėčiau kalbėti tau apie išmintį, kurią 
supranta tik paprastos ir atviros sielos, jeigu pirmiau 
neištuštinai savo širdies puodelio?'

(japonų pasakojimas)

Gyvendamas dykumoje, Mozė sykį sutiko piemenį. Praleido su juo ištisą dieną, padėjo melžti avis. Temstant Mozė pamatė, kaip piemuo i patį gražiausią dubenėlį pila truputį pieno ir neša jį padėti ant akmens, kiek tolėliau nuo palapinės.
Mozė paklausė, kam skirtas šis pienas. Piemuo atsakė:
- Tai pienas Dievui.
Smalsumo pagautas, Mozė paprašė piemenį paaiškinti. Šis buvo atviras:
- Visada įpilu geriausio pieno ir aukoju jį Dievui.
Mozė panoro apšviesti naivų piemens tikėjimą, tad klausinėjo toliau:
- Ir Dievas jį geria?
- Žinoma! - sušuko piemuo.
Tada Mozė ėmė aiškinti, kad Dievas yra gryna dvasia ir negali gerti jokio pieno.
Sutemus piemuo taip ir padarė. Blankioje mėnulio šviesoje jis išvydo iš dykumos atrisnojantį lapiuką. Vikriai apsižvalgęs kairėn ir dešinėn, žvėrelis metėsi prie pieno ir godžiai jį išlakė. Po to akimirksniu pranyko dykumoje.
Rytojaus dieną Mozė pastebėjo gilų liūdesį piemens veide.
- Gal kas nutiko? - pasiteiravo būsimas pranašas.
- Tu buvai teisus, - sudejavo piemuo. - Dievas yra gryna dvasia ir nenori mano pieno!
Sutrikęs Mozė pasakė:
- Dėl to neverta nusiminti. Užtat dabar žinai apie Dievą daugiau nei anksčiau.
- Taip, - sutiko piemuo. - Tačiau aš netekau vienintelio dalyko, kuriuo galėjau išreikšti jam savo meilę.
Mozė viską suprato. Pasitraukęs į vienumą, jis karštai meldėsi.
Naktį jam apsireiškęs Dievas prabilo:
- Moze, tu suklydai. Taip, aš esu gryna dvasia, bet su malonumu priimdavau piemens aukojamą pieną kaip jo meilės ženklą. O kadangi pieno man nereikia, dalijausi juo su ištroškusiu lapiuku.

Bruno Ferrero

Nuošaliame name gyveno graži šeima. Vieną naktį virtuvėje užsiplieskė didžiulis gaisras. Kai ugnis įsiliepsnojo, tėvai ir dukros išskubėjo laukan. Staiga su siaubu pastebėjo, kad trūksta paties mažiausiojo, penkerių metų sūnaus. Mat jis, išgąsdintas liepsnos liežuvių ir graužiančių gerklę dūmų, užuot bėgęs su visais į lauką, niekieno nepastebėtas staiga pasisuko ir ėmė ropštis laiptais aukštyn, į liepsnos pusę.

Ką daryti? Tėvai paklaikusiais žvilgsniais žiūrėjo vienas į kitą, dvi sesutės iš siaubo pradėjo klykti. Pulti į pleškančią ugnį buvo beprasmiška. Ugniagesiai vėlavo.

Staiga aukštai prasivėrė langas ir pasigirdo širdį veriantis vaiko klyksmas:
- Tėti! Tėti!
Tėvas puolė prie namo artyn ir suriko:
- Šok!
Vaikas matė apačioje tik ugnį ir juodų dūmų kamuolius, bet išgirdęs tėvo balsą gailiai sudejavo:
- Tėti, aš nematau Tavęs!
- Užtai aš Tave matau. Greitai šok! - suriko tėvas.

Vaikas užsimerkęs šoko ir atsidūrė tvirtose tėvo rankose gyvas ir sveikas.

Bruno Ferrero

Ledinės nakties tamsoje negyvenamoje saloje aplinkybių verčiami susitiko šešetas žmonių. Kiekvienas rankoje laikė po medžio pliauską. Šiaurės jūros miglose pasiklydusioje saloje daugiau nebuvo jokio kito medžio.

Viduryje salos, baigiantis malkoms, lėtai merdėjo ugnis. Spaudė vis nepakenčiamesnis šaltis. 

Viena iš šešeto buvo moteris. Ji pastebėjo, kaip liepsnos virptelėjimas apšvietė tamsiaodžo imigranto veidą. Moteris tvirčiau sugniaužė savąją pliauską. Paleisti ją niekais, kad sušildytum tinginį, atvykusį vogti darbo ir duonos?

Stovintis greta jos vyriškis pamatė nepriklausantį jo partijai žmogų. Niekada, tikrai niekada nedegins savos pliauskos dėl politinio varžovo.

Trečiasis buvo apsirengęs labai skurdžiai ir vis smarkiau gaubėsi riebaluotu švarkeliu, slėpdamas po juo savąjį pagalį. Jo kaimynas buvo aiškiai turtingas. Kodėl turėtų deginti pagalį dėl to turtingo dykūno?

Turtuolis sėdėjo galvodamas apie savo turtus: apie abi vilas, keturis automobilius ir apvalią sumelę banke. Jo telefono baterijos jau buvo išsikrovusios, ir jis žūtbūt stengėsi išsaugoti savąją medžio pliauską, kad nesudegintų jos dėl tų tinginių ir siaurapročių.

Silpnos, beveik užgesusios ugnies atšvaitai išplėšė iš tamsos keršto iškreiptą tamsų imigranto veidą. Kumštyje jis tvirtai spaudė šaką. Puikiai žinojo, kad visi šie baltaodžiai jį niekina. Niekada nemes savo šakos į ugnies glėbį. Atėjo keršto valanda!

Paskutinis šios grupelės žmogelis buvo menkas ir įtarus. Jei ką ir darė, tai tik dėl išskaičiavimo. Jo mėgstamiausias šūkis buvo duoti tik tiems, kurie duoda tau. Už šį medžio gabalą - galvojo sau - jie turėtų brangiai užmokėti.

Taip juos visus ir rado: sugniaužę kumščiuose medžio pliauskas, - jie buvo mirtinai sušalę. Ne dėl išorinio, o dėl vidinio šalčio.

Galbūt ir tavo šeimoje, bendruomenėje priešais tave baigia užgesti ugnis. Rankoje laikai medžio pliauską. Kaip pasielgsi?

Bruno Ferrero

Prieš kažkiek laiko tikybos mokytoja man papasakojo istoriją, kuri padeda apsispręsti kai kuriose situacijose... Tikrai naudingas pasakojimas. :) Tiksliai neatpasakosiu, gal netgi sukursiu kitokias detales, tačiau esmės nepakeisiu.

Kartą pas vieną žmogų atbėgo bėglys, kuriam grėsė pavojus už nusikaltimus, ir prašė jį paslėpti. Žmogus jį priėmė ir paslėpė. Tada pas tą žmogų atėjo kareiviai, gaudę bėglį, ir klausė ar jis nematė pabėgėlio. Šis jiems jo neišdavė ir jie pasišalino. Kitą dieną miesto aikštėje pasirodė tie kareiviai ir viešai skelbė: "Žinome, kad šiame mieste yra pasislėpęs bėglys, kuris padarė didelių nusikaltimų. Jeigu žinote kur jis - praneškite mums. Bėgliui bus įvykdyta mirties bausmė. Tačiau jeigu jūs neišduosite bėglio, išžudysime visą miestą." Šiuos žodžius girdėjo ir tas žmogus, kuris buvo paslėpęs bėglį.

Kaip jam pasielgti?

Na, kaip mokytoja sakė, kad kai nėra kitokios išeities reikia rinktis mažesnį blogį iš galimų variantų. Taigi šiuo atveju tam žmogui reikėtų išduoti bėglį tokiu būdu išgelbstint daugiau gyvybių. Tai bus mažesnio blogio pasirinkimas, nes jis neturi kitokio varianto.

Aišku, galbūt pasitaikys ir situacijų, kai bus galima išvengti blogio, taigi tuo atveju rinkimės tai - kas gera. :)

Nu tai jau jiems šakės vis tiek gi :)

Jei kareiviai gali išžudyti visą miestelį, tai negi jie to nepadarys, netgi išdavus bėglį? :) naivuma :))) būdamas kareivių vietoj aš tai padaryčiau jau vien dėl pamokymo kitiems miesteliams!

Geriausiai šitoj vietoj sako žydai: "išgelbėjai žmogų - reiškia išgelbėjai žmoniją". Manau, kad viena iš naujesnių teisingų šitos tiesos interpretacijų yra "Šindlerio sąrašas".

Mažesnio blogio principas ne tik kad juokingas, bet net ir tragikomiškas. Tarsi žmogus yra žiūrkė (su "ū" ilgąja) kuri gali rinktis - mažesnę ar didesnę nuodų porciją praryti :) Juk visas klausimas yra ne AR ir netgi ne KADA mirsime! Klausimas yra, ar mūsų mirtis užantspauduos vertą Žmogaus vardo gyvenimą?

Juk anas, kuris pradžioj priglaudė bėglį, po to jį išduodamas užtrauktų negarbę ne tik sau, bet ir visam miestui, nes būtų pasiryžęs aukoti kažkieno kito gyvybę, kad išsaugotų savąją :) Kaip tokiam mieste gyvent po to? Bet tai - lengvesnis klausimas. Sunkesnis būtų: "Kaip tokiam gyvenime po to gyvent?"

Mažesnio blogio principas - sucks. Ir mokytoja tapogi niekus tauškia. Vos tik atrandi "blogyje" prasmingumą ir tikslą, jis nustoja būti blogis. Tas pat ir su tuo miesteliu. Jei anas besislapstantysis taptų jų tikslu - nebebūtų jokio "mažesnio" ar "didesnio" blogio. Būtų tiktai aiški kaip kalavijas pasirinkimo laisvė ir jos pasekmės - gyvybė arba išgelbėta, arba pražudyta.

Tai mokytojai siūlyčiau papasakoti tokią istoriją (čia tik išverčiu į mokyklos kalbą tai ką rašė Povilas):

"Mažame provincijos miestelyje, kuriame labai konservatyvios dorovinės nuostatos, pastoja nesusituokusi mergina. Gali būti, kad parapijos klebonas (kuris biškį pamišęs) pakurstys žmones ne tik iškoneveikti ją, bet gal net ir apdaužyti. O šiaip, pamaldžiai miniai įsisiūbavus, gal net pargriauti ir apspardyti. Kiek gi ten to žmogaus. Gal ji net mirtų, ir tai tik būtų pamoka kitoms pasileidėlėms".

Mhm. Mažesnio blogio principas? Puiku. Jūs tik ką pasiryžote pasiūlyti Marijai darytis abortą ir negimdyti Viešpaties Jėzaus :)

Būna, kad kitiems žmonėms ką nors sakant apie įvairius paprastus arba krikščioniškus dalykus, ką nors pasakius susimąstome. Pavyzdžiui, kalbant apie Dievą, ką nors pasakius būna, kad susimąstau ką pasakiau. Taigi išvada tokia: jeigu ir pats susimąstau, apie žodžius, išeinančius iš mano lūpų, vadinasi ne aš juos pasakiau, o Dievas per mane. :) Ir manau taip ne tik man būna :)

O buvo taip: į duris pasibeldė baimė. Drąsa nuėjo atidaryti durų, o už jų nieko nebuvo! :)

Po langu, ant suolo, keturi vyrai kelia didelį triukšmą. Neiškentusi buto gyventoja šliūkšteli ant galvų kibirą vandens.

Vienas vyriškis įniršęs pašoka, griebia akmenį ir sviedžia į langą. Buto šeimininkė pagrąso: "Palauk! Aš to neužmiršiu. Dar ne taip su tavimi atsiskaitysiu!'' Ir tikrai neužmirš, nes ne tik greitai užsiplieskia, bet ir ilgai prisimena.

Kitas norėtų sulaikyti pikto draugo ranką, bet jo reakcija ne tokia greita, jis pavėluoja. Jau dabar jis ima graužtis, o kuo toliau, tuo labiau krimstis: "Kokie mes kiaulės! Išvedėm žmogų iš kantrybės, o dar langą iškūlėm... Aš irgi "geras" - nesulaikiau įsikarščiavusio draugo. Kitą sykį gal reiktų jį prižiūrėti iš anksto..."

Trečias irgi pašoka, vos negriebia akmens, tačiau pamato, kaip juokingai jie visi atrodo. "Lyg šlapios vištos" - nusikvatoja jis. Pyktis išgaruoja staiga, kaip ir buvo užplūdęs. Ir vėliau, kai vyriškis pasakos šį įvykį kitiems, tai pasakos, kaip apie juokingiausią pokštą.

Paskutinysis pamažu atsikelia nuo suolo, pažvelgia į save ir atsidūsta. "Šįvakar tai jau tikrai reikės praustis! Teks prisiruošti..." Jam iš tiesų sunku prisiruošti: jis tarsi traukinys, kuris sunkiai įsibėgėja ir staiga sustoti negali. Šiam žmogui reikia daug pastangų kalbėti, judėti, veikti.