Gerai. :) Gana jau mums šitos tylos. Gana jau ir man tempti su šita tema.

Labai simboliška, kad pakviesti pa(si)kalbėti apie mažumą prisiruošiau būtent dabar. Vis dar Kalėdos. Stačiatikiams dar tik šiandien Kalėdos. :)

Mane šis laikas ypatingai kviečia galvoti apie tai, ką reiškia būti mažu, ir neišvengiamai primena - pačiam būti mažesniu už patį mažiausiąjį, kad sugebėtum nesutrypti, neužgožti, bet atpažinti ir priimti...

Tikiu, kad Dievas, pasirinkęs tapti mažutėliu ir būtent taip atėjęs pas mus, ne vieną kartą yra pasirinkęs ir kokį nors mažą vaikelį Jus nustebinti, ką nors pasakyti, priminti, pradžiuginti... Papasakokit. :) Man atrodo, kad mažutėlių išmintis - tai išmintis, kuria negalima nesidalinti... :)

mm portretas

Aš gi sakiau, kad taip bus, o jūs - "ne, ne, nebus, kurk tą temą, mes tikrai rašysim"... Ai. :)

gabi31 portretas

Kažkas

Sunku bent man kažką čia rašyt... Bet pabandysiu pasidalinti...

Mažylį mokinant vaikščioti iš pradžių reikia duoti jam abi rankas užsikabinti, vėliau vieną, o po to eiti iš paskos ir saugoti, kad neparkristų ir nesusižeistų... Taip pat ir su tikėjimu, iš pradžių Jis taip stipriai mus laiko, kad tikrai neparkrisim, tačiau augant Jis leidžia mums mokytis eiti savarankiškai, bet nepaleidžia iš akivaizdos. (Pagal Brolį Mišelį)

Šiandien buvo atvažiavęs Tėvas Antanas, bent man buvo tikrai stipriai... Adoracija... Šv. Mišios... Giesmės... Visa ir dar daugiau buvo nuostabu. Tačiau per tuos nuostabius dalykus, būna tokių, kurie atrodo menki, bet skaudūs... 

Būkit geri ką nors parašykit... Žmogus stengėsi, kad tai nebūtų veltui, RAŠYKIT!!!

Ačiū, Martyna, kad esi!

P.s. Po truputį stengiuos dalintis plačiau ir aiškiau...

mm portretas

Dėl

Dėl manęs tai nerašykit. :) Rašykit dėl savęs. Ir vieni dėl kitų.

Ačiū, Gabija!

Justinatas portretas

Vaikutis

Per trijų karalių šventę per Mišias buvo toks vaikutis, kuris negalėjo nusėdėti vietoje. Tai į vieną, tai į kitą pusę laksto, tai su sese kažką pradeda žaisti, bet tėtis su mama kantriai ir ramiai reagavo į jų tą šėliojimą. Pašventinus kreidą ją padėjo ant klupėjimo suoliuko, na ir aišku, kad tas vaikiukas išvertė visą lėkšę su kreida... Išsigando ir greit pradėjo rinkt tą kreidą, priėjo tėtis irgi renka, priėjau aš padėt. Tėtis pažiūrėjo į savo sūnų ir kažką tokių švelniu balsu raminančio pasakė ir to vaikučio veidas iškart nušvito.

Sužavėjo mane tų tėvų kantrumas. Tas vaikutis visas Mišias į visas puses, bet su tokiu smalsumu, ieškojimu. Beje, tą lėkšę ir išvertė smalsaudamas kas ten yra. Pasimokit galima iš to vaiko ir jo tėvų. Iš vaiko - kad nereikia sustoti, bet reikia visad judėti ir iešoti... Ir džiugiai, su šypsena veide na ir kažką pridarius, kas nepatinka mūsų Tėvui, greit be jokių abejonių tvarkyti. Iš tėvų - kantrumo. Labai didelio kantrumo. :)

web sprendimas c-4