Per trijų karalių šventę per Mišias buvo toks vaikutis, kuris negalėjo nusėdėti vietoje. Tai į vieną, tai į kitą pusę laksto, tai su sese kažką pradeda žaisti, bet tėtis su mama kantriai ir ramiai reagavo į jų tą šėliojimą. Pašventinus kreidą ją padėjo ant klupėjimo suoliuko, na ir aišku, kad tas vaikiukas išvertė visą lėkšę su kreida... Išsigando ir greit pradėjo rinkt tą kreidą, priėjo tėtis irgi renka, priėjau aš padėt. Tėtis pažiūrėjo į savo sūnų ir kažką tokių švelniu balsu raminančio pasakė ir to vaikučio veidas iškart nušvito.

Sužavėjo mane tų tėvų kantrumas. Tas vaikutis visas Mišias į visas puses, bet su tokiu smalsumu, ieškojimu. Beje, tą lėkšę ir išvertė smalsaudamas kas ten yra. Pasimokit galima iš to vaiko ir jo tėvų. Iš vaiko - kad nereikia sustoti, bet reikia visad judėti ir iešoti... Ir džiugiai, su šypsena veide na ir kažką pridarius, kas nepatinka mūsų Tėvui, greit be jokių abejonių tvarkyti. Iš tėvų - kantrumo. Labai didelio kantrumo. :)