Liudijame Dvasinių pratybų atradimus (XII)

Kodėl aš atsiliepiau į kvietimą dalyvauti Dvasinės pratybose? Jaučiau tylų Dievo kalbinimą, tačiau nemokėjau į jį atsiliepti. Mano malda dažnai skubota ir skurdi neteikė paguodos, atvirkščiai, virsdavo priekaištu sau: nemoku melstis. Dievas man atrodė tolimas, sunkiai pažįstamas ir prakalbinamas. Tačiau nenusakoma vidinė jėga skatino ieškoti būdų atsiliepti. Todėl priėmiau pakvietimą dalyvauti Dvasinėse pratybose kaip galimybę įveikti savo "neįgalumą" melstis.

33 savaitės, t.y. 231 diena kasdienės maldos, skaitant Šventąjį Raštą, mąstant ir gilinantis į Dievo žodį, buvo labai stipri mano dvasinio gyvenimo patirtis. Kasdienė malda virsdavo labai asmenišku kalbėjimu su Dievu, atveriant Jam savo širdį ir sielą, ieškant vidinės netvarkos, kuri trukdo įsileisti Dievą į savo gyvenimą, trukdo pajusti Jo veikimą. Išmokau susikaupti ir nurimti maldai, įsiklausyti Dievo kalbėjimo asmeniškai man. Malda tapo dvasinio sąmonėjimo procesu. Skaitant Šventąjį Raštą, nuolat kreipiant žvilgsnį į Jėzų, ėmiau visiškai kitaip suvokti Dievą, matyti Jį ne kaip rūstų teisėją, bet kaip gyvą asmenį, mylintį Tėvą. Mokiausi priimti kasdienio gyvenimo situacijas ir įvykius, įžvelgdama juose Dievo valios apraišką, Jo dovanas, malones ir gailestingumą. Visos šios patirtys virsta pačia nuoširdžiausia ir gražiausia dėkojimo Dievui malda. Mokiausi priimti save tokią, kokia esu, suvokti save kaip Dievo plano dalį ir, atlikdama kasdienius, rodos visai nereikšmingus darbus, savo gyvenimu liudyti Jo meilę ir gerumą. Mokiausi žvelgti tikėjimo akimis į kiekvieną sutiktą žmogų ir jame matyti Dievą.  

Patyriau, jog malda labai suartina žmones. Nuoširdūs pasidalinimai savo išgyvenimais maldoje susitikimų metu pavertė mus tikrais Dievo namiškiais. Mūsų bendrystę liudija pati nesavanaudiškiausia malda - malda už kitus.

Dvasinių pratybų dėka radosi visiškai kitoks šv. Mišių aukos slėpinių suvokimas. Supratau, kad ne Dievui reikalinga mano malda, ta malda yra reikalinga man pačiai. Pats brangiausias dienos laikas tapo būtent dalyvavimas šv. Mišiose, susitikimas su Jėzumi ir Jo priėmimas Švč. Sakramente.

Užvertus paskutinį Dvasinių pratybų knygos puslapį, negaliu sakyti, kad tapau tobula maldininke ir jau pažįstu Dievą. Ne. Tiesiog šios pratybos buvo labai stiprus impulsas tolimesniam ėjimui Dievo link. Vienų rekolekcijų metų buvo pasakyta tokia mintis, jog tikėjimas yra tik ėjimas. Nors ir žinau, kad viso gyvenimo neužteks pažinti Dievą, tačiau tas žinojimas visiškai nestabdo žingsnio, nes keliauju su Dievu Jo kryptim, ieškodama Jo veido.

Rosita Urbonavičienė

web sprendimas c-4