Liudijame Dvasinių pratybų atradimus (IV)

Dievo žodis ateikite ir pamatysite (Jn 1, 39) tapo tikrove. Atėjau į Dvasines pratybas patikėjusi, kad esu kviečiama Dievo per kunigą Povilą. Tikėjau - tai Dievo malonė. Jis yra kažką numatęs mano gyvenime. Tai, ką išgyvenau, pranoko visus mano lūkesčius. Šiandien dėkoju Dievui regėdama, kokį stulbinantį darbą Jis atliko manyje ir kokia malonių gausa per šias Dvasines pratybas apdovanojo mane iš savo begalinės meilės ir gailestingumo. Supratau, kad vien savo pastangomis Gyvojo Dievo, kokį sutikau atėjusi, niekada nebūčiau radusi. Garbė Dievui, Jis pats mane surado, pakvietė į savo bičiulystę ir nuolatinį bendravimą su Juo per maldą ir Jo žodį, tiksliau į tikrąjį gyvenimą per Jį, su Juo ir Jame.

Šiandien džiaugiuosi, kad atvėriau Jam savo širdies duris. Jo malonės dėka išvydau apgailėtiną savo gyvenimą, kurį sunkiai galėjau pavadinti gyvenimu. Jis buvo pilnas tamsos, liūdesio, nevilties, baimės, gėdos ir netvarkos. Ir dvasine, ir fizine prasme buvau ligonė. Nuodėmės tikrovė slėgė mano širdį, buvo įkalinusi mane ir žalojo mano gyvenimą. Viešpats įžengė į mano gyvenimą ir padėjo pakeisti jį. Pirmą kartą išgirdau ir suvokiau, kad Dievas mane myli tokią, kokia esu. O buvau tarsi Jo žaizda. Skaudėjo ne tik man, bet ir Jam. Jis panorėjo išvalyti, išgydyti ir išlaisvinti mane nuo visko, ką buvo suardžiusi nuodėmė, kad būtų atstatytas mano ryšys su Juo, su pačia savimi ir su artimaisiais. Jis panorėjo, kad iš naujo tapčiau oriu žmogumi, kokiu Jis mane buvo sukūręs - žmogumi, galinčiu mylėti, kurti, plėsti ir liudyti Jo Meilės Karalystę.

Su pasitikėjimu Jam atidaviau savo apgailėtiną širdį. Visų Dvasinių pratybų metu jaučiau su kokia meile, kantrybe, rūpesčiu ir švelnumu Jis palaipsniui ją valė, gydė, keitė tam, kad joje galėtų apsigyventi tik Jis. Pamažu Jis mano širdį pripildė savąja meile, ramybe, džiaugsmu ir dėkingumu. Vieną dieną supratau, esu išlaisvinta ir išgydyta Jo meile ir Jo žaizdomis. Pirmą kartą iš tiesų dėkojau Dievui už gyvenimo dovaną ir visas malones, kurias gavau, anksčiau jų nė nepastebėdavusi. Dėkojimo ir Dievo šlovinimo malda man tapo pačia gražiausia mano gyvenimo malda.

Pirmą kartą su meile apkabinau ir pradėjau nešti savo gyvenimo kryžių, kaip begalinės Dievo meilės man ženklą, ant kurio man, nusidėjėlei, Jis visiškai atidavė save. Keista, tačiau jis tapo daug lengvesnis ir pakeliamas.

Buvau palaikoma Jo meilės ir Jo žodžio. Pirmą kartą išvydau tikrąją šviesą. Dievas gimė mano aplinkoje, kituose ir manyje. Nustojau stengtis keisti kitus žmones. Pasikeitė mano santykiai su jais. Ėmiau juos laiminti, už juos dėkoti, melstis ir suvokiau, jog aš pati keičiuosi.

Pirmą kartą išgyvenau Velykų prisikėlimą. Pamilau Dievą, pamilau save, pamilau savo artimą. Didžiulis džiaugsmas ir ramybė apsigyveno mano širdyje. Jaučiu tai net sunkumams užklupus. Tiesa, vis dar mokausi išreikšti ir parodyti savo džiaugsmą kitiems. Mano Viešpats, Gyvybės Valdovas, atėjo pas mane ir, nugalėjęs manyje mirtį, mane silpną apgyvendino savo karalystėje. Jis leido man būti tarp žmonių, kurie buvo tokie gražūs. Jaučiausi neverta būti tarp jų. Dėkoju Dievui už šią malonę ir visus tuos mielus žmones, kurie Dvasinių pratybų kelyje priėmė pakeleive mane tokią, kokia esu. Šiandien noriu juos visus apkabinti kaip seses ir brolius Kristuje. Meldžiu jiems visiems Dievo palaimos, ramybės, džiaugsmo ir meilės.

Pirmą kartą, kaip didžiulę padėką, garsiai ištariau Dievui žodžius aš esu labai laiminga. Šiandien esu išlaisvinta, išgydyta ir esu kelyje, kuris veda į gyvenimą. Šiandien žinau, jog Tas Kelias yra mano Viešpats Jėzus Kristus. Viešpats, kurį pažinau, priėmiau, patyriau Jo gydančią meilę per Jo žodį, kad pati, gyvendama tuo žodžiu, galėčiau atsiduoti meilės tarnystei Jam, būti Jo bičiule ir bendradarbe. Šiandien labai aiškiai suvokiu - atėjau į šią žemę tam, kad Dievą mylėčiau, Jį garbinčiau, šlovinčiau ir Jam tarnaučiau. Viešpats sutvirtino ir pastatė mane ant tikėjimo kojų, paėmė iš manęs nereikalingą naštą, į mano tuščias rankas įdėjo savo dovanas - Žodį, tikėjimą, viltį, meilę, dėkingumą, džiaugsmą, ramybę ir pasiuntė eiti Jo keliu, vedančiu į gyvenimą, ir patarnauti kiekvienam, kurį sutiksiu šiame kelyje, dovanoti jiems tai, ką gavau iš Jo, kad, viską išdalinusi, nieko nepasilikdama sau ir dėkinga širdimi šlovindama Jį, sugrįžčiau pas Jį, savo Viešpatį ir Bičiulį. Viešpats sužadino pasiryžimą tvarkyti savo gyvenimą taip, kad galėčiau tarnauti Jo Karalystei, atsižadėdama savęs ir atiduodama save Jam. Vis labiau trokštu būti su Jėzumi kiekvieną savo gyvenimo akimirką. Šiandien žinau, jog didžiulė palaima yra regėti Dievą, būti Jo artumoje, gyventi Juo ir sekti Juo. Esu silpna, tačiau Dievo malonės dėka, esu Jo. Todėl šiandien galiu ištarti Jame mes gyvename, judame ir esame (Apd 17, 28). Garbė, šlovė ir padėka Dievui - nes Jis yra mano Viešpats.

Lina Rupeikienė

Komentarai

grazina portretas

Skaitau ir džiaugiuosi

Skaitau ir džiaugiuosi dėl tavęs, Linute. Dėkoju, kad taip nuoširdžiai ir gražiai paliudijai nuostabų ir nepakartojamą Dievo veikimą. Šlovė Viešpačiui!

web sprendimas c-4