Dvasia: hebrajiškai ruah; graikiškai – pneuma; lotyniškai – spiritus. Tos trys Apreiškimo kalbos Dvasią vadina tuo pačiu vardu, reiškiančiu oro dvelkimą. Neįmanoma būti šalia oro. Būnama ore. Oras yra nuolatinis keitimasis. Toje dieviškoje sferoje, kurią sudaro Švč. Trejybė, telpa pasaulis žmonių, sukurtų pagal Jos paveikslą.

Šventoji Dvasia čia yra gyvybinis pasikeitimas. Tai Dievo ir žmonių biosfera. Dvasia mus gaivina, lygiai kaip atmosfera, be kurios mes negalėtume gyventi. Vadinasi,  yra oras, tas pats visiems žmonėms: Dievo oras. Tačiau mes ne visi tuo pačiu ritmu kvėpuojame. Dvasia yra visų galimų erdvių kūrėja. Todėl visi vyrai ir moterys, visi juodi ir balti, geltoni ir rudaodžiai, visi rausvi atspalviai, visi tie tūkstančiai juodų atspalvių, visi nuostabiai vyriški vyrai, visos nuostabiai moteriškos moterys, visi žavūs vaikiški vaikai trokšta to didžiojo Dievo oro.

Taigi vėjas pakyla. Didžiulis vėjas, kuris išplėšia iš rasių rasistinį pamišimą. Vienybės vėjas, savaip sukilnojantis laisves, kurias mes pasivagiame, privilegijas, kurias susikombinuojame, teises, kurias patys sau suteikiame. Kiekvienam jis duoda plačiausią laisvę. Būtent tai mums primena graži Jokūbo ir Ezavo susitikimo istorija (Pr 32 ir 33). Šelmis Jokūbas apgavo Ezavą ir atėmė jam pirmgimystės teises. Broliai mirtinai susipyko, bet Šventoji Dvasia juos sutaikino. Ji įteigė jiems mintį: reikia keltis kitur. Ir kiekvienas nuėjo savais keliais, laisvai. Tai ton laisvėn įsiveržia vėjas, kuris taip įsimaišo į mūsų žemę, kad vėjas ir laisvė tampa vienu žodžiu ir vienu vardu: Šventoji Dvasia.

Aš nesiliaudamas kartočiau tai, ką, pasak šv. Jono, yra pasakęs Jėzus: Nesistebėk, jog pasakiau: vėjas pučia, kur nori; jo ošimą girdi, bet nežinai, iš kur ateina ir kurlink nueina.Taip atsitinka ir tam, kuris gimęs iš Šventosios Dvasios. Tik kaip tai įvyksta? Juk niekas negali vėjo iš anksto nuspėti. Negalima jo tiksliai numatyti. Žinoma, meteorologijos stotys rengia prognozes, bet kas gali prikaišioti nepagaunamų dalykų specialistams, jei jie suklysta? Vėjas pakyla – kaip tai paaiškinti? Jūs man sakysite: būna aukštas ir žemas slėgis. Bet pasakykite, kodėl šiandien slėgis toks, o ne kitoks? Vėją aiškina kaip reiškinių grandį. Bet dėl ko ta grandis? Kur yra vėjo šaltinis? Turbūt pats turėtum būti vėjyje gimęs, kad tai žinotum.

Vėjo niekas nesustabdo. Audrai atsispirti neįmanoma. Vėju galima pasinaudoti. Jūreivis tai gerai žino. Kai jau nieko kito negali, jis plaukia, atsukęs laivo galą į vėją, pasiruošęs sutikti audrą. Geriausiai yra leistis vėjui nešamam. Jis nuneš ten, kur pats nenorėtum eiti. Jis nuvedė šv. Petrą į Romą, o Kristupą Kolumbą į Ameriką. Naujo pasaulio atradimas buvo vėjo pokštas. Naujojo pasaulio atradimas visuomet yra Šventosios Dvasios tvykstelėjimas.

Pagal Pierre Talec “Ką mes tikime”