"Magnificat" yra katalikiškas leidinys, norintis padėti kiekvienam tikinčiajam sustiprinti kasdienę asmeninę maldą. Kiekvieną dieną "Magnificat" siūlo ryto ir vakaro maldas, oficialius šv. Mišių skaitinius, pagal liturginį kalendorių minimų šventųjų pristatymus, Bažnyčios Tėvų ir šiuolaikinių autorių apmąstymus, aiškinančius Dievo žodį ir kviečiančius juo gyventi, ir dar daug kitų įdomių dalykų, padedančių gilinti savo dvasinį gyvenimą. :)

Daugiau apie "Magnificat" rašoma svetainėse magnificat.lt ir bernardinai.lt.

O šioje forumo temoje kviečiu visus prisiliesti prie "Magnificat", skaitant ten pateikiamus įvairių autorių apmąstymus - meditacijas, pamokslus ir pan. :))

mm portretas

Aš - Nekaltai prasidėjusi

Marija - Mater amabilis, Motina Meilingoji yra mums brangi, nes buvo be nuodėmės. Nuodėmė atstumia, ji savo esme nemaloni, tuo tarpu malonė patraukia, šviečia. Vis dėlto nuodėmės nebuvimas nebūtinai buvo pakankama priežastis, kad Marija taptų mylima žmonių ar kad taptų tokia brangi, kokia buvo, dėl dviejų motyvų: pirma, kadangi mes negalime mylėti to, kas nėra mums lygus, kuris nėra toks, kaip mes - o mes esame nusidėjėliai; antra, kadangi jos šventa prigimtis nebūtinai turėjo atrodyti patraukli ir maloni mums; iš tikrųjų - šventi žmonės, kuriuos sutinkame, ne visuomet yra priimtini ir žavūs, ir mes ne visuomet galime juos mylėti, tačiau galime gerbti ir žavėtis.

Ieškodami atsakymo į pirmą klausimą, galime daryti prielaidą, kad blogieji nemyli, tiesiog negali mylėti gerųjų; tačiau Švenčiausioji Mergelė yra mylima Bažnyčios vaikų, tai yra ne tų, kurie yra Bažnyčios išorėje ir nieko nežino apie ją; kiekvienas Bažnyčios vaikas turi bent mažytį malonės pėdsaką savo sieloje, kuris kažkokiu būdu jį padaro panašų į Mariją (nors ir jis lieka labai toli nuo jos), ir tampa pajėgus ją mylėti. Taigi atkrinta pirmoji problema.

Išlieka antroji: kaip mes galime būti tikri, kad Marija, kol buvo žemėje, pritraukė žmones, buvusius šalia jos, ir jog jie mylėjo ją dėl jos šventumo - atsižvelgdami į tai, kad šventieji ne visuomet turi dovaną patraukti prie savęs kitus?

Svarstydami apie tai, turime prisiminti, jog yra didelis skirtumas tarp Švč. Marijos sielos būsenos, kuri buvo be nuodėmės, ir sielos, kuri po krikšto ir atgailos kenčia dėl nuodėmės paliktų žaizdų. Dauguma šventųjų iš tiesų niekuomet nebuvo susidūrę su mirtina nuodėme, nebuvo padarę jos per visą gyvenimo kelią. Tačiau Marijos šventumas išskirtinis. Ji niekad nepadarė net nesunkios nuodėmės, ir mes nežinome, ar šis bruožas dar buvo būdingas kokiam kitam šventajam, be Marijos.

Meilumo, švelnumo, patrauklumo ilgesys, kuris būdingas šventiesiems, auga būtent iš tų žaizdų, o šventumo ilgesys toks stiprus, jog peržengia žmogaus prigimties silpnybes, trūkumus. Tačiau Marijos šventumas buvo toks didis, kad jei mes būtume jį matę ar jautę, ir kas nors mūsų paklaustų apie jos asmenį, nesugebėtume pasakyti nieko kito, išskyrus tai, kad ji buvo angeliška ar dangiška.

Išties tikriausiai jos veidas buvo nuostabus, tačiau mes nebuvome pajėgūs prisiminti, ar jis buvo gražus, ar ne; neįsiminėme nė vieno jos bruožo, nes jos tyra siela, kuri švietė iš akių, atsispindėjo jos balse, išryškėjo jos veide, kai ji stovėdavo ar eidavo, šypsodavosi ar liūdėdavo, - tik jos siela galėjo pritraukti visus, kurie turėjo savyje bent kiek Dievo malonės ir šiek tiek meilės šventiems dalykams. Jautėsi dangiškas skambesys, kad ir ką ji sakė ar darė, jos požiūryje, jos judesiuose, jos veiksmuose, priimant kiekvieną nuoširdžią širdį, kuri prie jos prisiartindavo. Jos skaistumas, nuolankumas ir kuklumas, jos paprastumas ir atsidavimas, jos nuoširdus rūpinimasis kiekvienu, atėjusiu pas ją, jos tyrumas - tai buvo bruožai, dėl kurių ją taip pamilome.

Ir jei mes matytume ją šiandien, negalvotume apie tai, ką ji su savo Dieviškuoju Sūnumi galėtų padaryti dėl mūsų (nors ir galėtų išties daug), tačiau mūsų pirma mintis būtų "kokia graži!", o antroji - "kokie esame maži šalia jos!"

Džonas Henris Niumanas (John Henry Newman, 1801-1890) - pagrindinis Oksfordo judėjimo veikėjas. 1845 m. Bažnyčios Tėvų studijos atvedė jį į katalikybę. 1848 m. jis įsteigė Anglijos Oratoriją, o 1879 m. Leono XIII buvo pakeltas kardinolu. 2010 m. rugsėjo 19 d. popiežiaus Benedikto XVI paskelbtas palaimintuoju.

mm portretas

Mūsų gyvenimo taisyklė

Krikščionybė yra meilės religija. Krikščioniška etika yra meilės etika. Meilė yra neįmanoma be klusnumo, kuris susieja mylinčiojo ir Mylimojo valią. Tačiau meilę pražudo prievartinė, o ne spontaniška valios sąjunga. Žmogus, kuris paklūsta Dievui verčiamas, iš tiesų Jo nemyli. Dievas nenori priverstinio garbinimo, jam patinka tik laisvas, spontaniškas, nuoširdus garbinimas, "dvasia ir tiesa". Tiesa, visada turi būti riba, žmogiškąjį silpnumą sauganti kategorišku įsakymu "Nedaryk!" Negali būti jokios Dievo meilės, nepaisančios tokių įsakymų. Tačiau tikra ir brandi meilė paklūsta ne dėl to, kad jai įsakoma, bet dėl to, kad myli.

Krikščionybė yra ne įstatymo, o asmens religija. Krikščionis yra ne tas, kuris tik laikosi jam Bažnyčios nustatytų taisyklių. Jis yra Kristaus mokinys. Tiesa, jis laikosi Dievo ir Bažnyčios įsakymų, bet to priežastis yra ne kokia nors įstatymų galia: ji yra Kristus. Meilė konkretizuojama ne įstatymais, bet per asmenis. Meilė turi savo įstatymus, bet tai yra konkretūs, egzistenciniai įstatymai, grindžiami vertybėmis, slypinčiomis pačiame Mylimojo asmenyje. Kalno pamoksle, kur Jėzus lygina Senąjį ir Naująjį Įstatymą, jis įveda sankcijas, tačios jos yra hiperbolizuotos: "Kas sako: 'Beproti!', tas smerktinas į pragaro ugnį." (Mt 5, 22)

Pats Jėzus, gyvenantis mūsų sieloje savo Dvasia, yra mūsų Gyvenimo Taisyklė. Jo meilė yra mūsų įstatymas, ir ji yra absoliuti. Paklusimas šiam įstatymui priderina mus prie Jo kaip asmens. Todėl jis ištobulina mūsų viduje dieviškąjį paveikslą. Jis mus padaro tokius, kaip Dievas. Jis pripildo mus gyvenimo ir laisvės, kurių ieškoti mus išmokė. Tai yra vertybė, apibrėžianti visus krikščionio veiksmus. Kartu tai yra krikščioniškojo humanizmo ir krikščioniškojo misticizmo pagrindas: krikščionis gyvena meile, ir todėl jis gyvena laisve.

Thomas Mertonas

mm portretas

Į taikos karalystę

Blogis, nuo kurio prašome Jėzų mus išvaduoti, pirmiausia yra tikėjimo praradimas. Nesugebėjimas tikėti Dievą ir gyventi priklausant nuo Jo, Jėzui yra pati rimčiausia iš visų blogybių. Iš šios blogybės kyla ir visos kitos: panieka žmogaus orumui, žmonių tarpusavio pasitikėjimo sugriovimas, smurtas, egoizmo viešpatavimas ir taikos netekimas. Žemėje nebegali būti taikos, jei Dievas žmonėms nieko nebereiškia. Todėl krikščionys, darbuodamiesi vardan taikos, turėtų ypač stengtis parodyti vertybių ir blogybių hierarchijas. Darbo vardan taikos esmė turėtų būti žmonių ugdymas tam, kas juos padaro pajėgius taikai. Ir todėl iš tikrųjų tai turi būti auklėjimas Dievo karalystei ir švento Jo vardo pagarbai, be kurios neįmanoma išsaugoti sakralaus žmogaus, sukurto pagal Jo paveikslą, pobūdžio. Šis auklėjimas turi ypatingai priešintis Dievo užmiršimo ir tikėjimo sugriovimo blogybei, nes tik Dievo karalystė yra visiška karo ir smurto priešingybė. Ten, kur ji skverbiasi, gali gyvuoti ir klestėti taika.

Benediktas XVI

mm portretas

"Kokia gi žmogui nauda laimėti visą pasaulį?"

Aklas tas, kuris kaupia turtus šiame pasaulyje. Tai reiškia, kad jo siela nepažįsta Šventosios Dvasios, nežino, kokia ji saldi ir todėl žavisi žemiškais dalykais.

O tas, kuris pažino Šventosios Dvasios saldumą, žino, kad jis su niekuo nesulyginamas ir jau negali niekuo gėrėtis žemėje, bet gėrisi tik Viešpaties meile. Jis yra ramus Dieve ir džiaugiasi, ir verkia dėl žmonių, kad ne visi pažino Viešpatį, ir gailisi jų.

Kada siela yra pilna Viešpaties meilės, tai dėl neapsakomo džiaugsmo sielojasi ir su ašaromis meldžiasi už visą pasaulį, kad visi žmonės pažintų savo Valdovą ir Dangiškąjį Tėvą. Siela neturi ramybės, tačiau ji ir nenori ramybės, kol visi patirs Jo meilės malonės džiaugsmą.

Sergėkite Dievo malonę: su ja lengva gyventi, viskas vyksta gerai pagal Dievą, viskas miela ir džiaugsminga, siela rami Dieve ir tarsi vaikšto po nuostabų sodą, kuriame gyvena Viešpats ir Dievo Motina. Be malonės žmogus - nuodėminga žemė, o su Dievo malone žmogus protu panašus į angelą. Angelai protu tarnauja Dievui ir myli Jį, taigi ir žmogus protu - kaip angelas. Kova atkakli, bet tokia ji yra tik išdidiems. Romiems yra lengva, nes jie pamilo Viešpatį, ir Jis suteikia jiems savo galingą ginklą - Šventosios Dvasios malonę, kurios bijo mūsų priešai, nes ji juos nudegina. Štai pats trumpiausias ir lengviausias kelias į išgelbėjimą.

Būk paklusnus, susivaldantis, neteisk ir saugok savo protą ir širdį nuo blogų minčių, tačiau galvok, kad visi žmonės yra geri ir Viešpats juos myli.

Šv. Silvanas Atonietis (1866-1938) buvo tvirtas vieno centrinės Rusijos kaimo dailidė. Sulaukus 26 metų, jo gyvenimas pasikeitė. Šis šiurkštus ir geidulingas valstietis išgirdo Dievo Motinos balsą, kviečiantį sugrįžti į save. Jis leidosi kelionėn į Atoso kalną Graikijoje ir tapo vienuoliu.

mm portretas

Kaip kūdikis

Aš puikiai suprantu, kad tik meilė gali mus padaryti malonius gerajam Dievui, kad meilė yra vienintelis gėris, kurio aš trokštu. Jėzui patinka rodyti man vienintelį kelią, vedantį į tą milžinišką Dieviškąjį žaizdrą; tas kelias - tai visiškas atsidavimas mažo vaikelio, kuris be baimės užmiega savo Tėvo glėbyje... "Jeigu kas yra mažasis, teateinie pas mane" (Pat 9, 4), - byloja Šventoji Dvasia Saliamono lūpomis, ir ta pati Šventoji Dvasia dar yra pasakiusi, kad "mažiesiems rodomas gailestingumas". Pranašas Izaijas savo vardu mums skelbia, kad paskutinę dieną "Viešpats ganys kaip piemuo savo bandą, savąja ranka jis surinks ją. Nešios ėriukus prie krūtinės". Ir, tarsi visų tų pranašysčių dar būtų maža, tasai pranašas, kurio įkvėptas žvilgsnis paniro į amžinąsias gelmes, Viešpaties vardu sušunka: "Kaip motina guodžia, taip aš jus paguosiu; kaip kūdikius nešiosiu ant rankų, sūpuosiu jus ant kelių".

Nuo tokių žodžių noriu tylomis verkti iš dėkingumo ir meilės... Ak, jeigu visos sielos, silpnos ir netobulos, jaustų tai, ką jaučia menkiausia iš visų sielų, mažosios Teresės siela, tai nė viena neprarastų vilties užkopti į meilės kalno viršūnę, nes Jėzus nereikalauja didelių žygdarbių.

Jis laukia iš mūsų pasiaukojimo ir padėkos, nes yra pasakęs: "Iš tavo tvarto nereikia man veršio nei ožio iš tavo bandos. Argi ne mano visi miško žvėrys ir kalnuose tūkstančiai laukinių gyvūnų? Visus dangaus sparnuočius aš pažįstu, ir kas laukuose juda, kruta, žinau. Jei alkanas būsiu, tau nesiskųsiu, nes mano pasaulis ir kas tik pasauly" (Ps 49, 9-13).

Šv. Kūdikėlio Jėzaus Teresė (Teresė Martin) gimė 1873 m. Sulaukusi 15 metų įstojo į Lizjė karmeličių vienuolyną. Mirė 1897 m. Jos knyga "Vienos sielos istorija" atskleidžia mums "mažąjį kelelį". Šv. Teresė yra Bažnyčios Mokytoja ir misijų globėja.

mm portretas

Atsiliepti į pašaukimą šventumui

Dažnai atsitinka, kad sielas patraukia šventumo idėja. Ir galbūt tikrai tokį troškimą sužadina jas veikianti Dievo malonė... Tačiau kartais siela, švelniai besikamuodama šventųjų akivaizdoje, pasijunta tartum prieš neperžengiamą slenkstį ar neapeinamą sieną. "Kaip tampama šventaisiais?" - klausiama savęs. "Koks matas, sistema, praktikos kelias?" "Jei žinočiau, kad užtenka atgailos, plakčiausi nuo ryto iki vakaro. Jei patikėčiau, jog tereikia maldos, melsčiausi dieną naktį. Jei pakaktų pamokslauti, norėčiau apibėgti miestus ir kaimus nesustodama, kad visiems pasakyčiau Dievo žodį... Bet aš neišmanau, nežinau kelio." Kiekvienas šventasis turi savo veidą, jie skiriasi vienas nuo kito kaip įvairiausios darželio gėlės...

Ir vis dėlto turėtų būti kelias, tinkamas visiems. Gal kaip tik nereikia ieškoti savojo kelio, užsibrėžti plano, svajoti apie programas, tereikia vien pasinerti į prabėgančią akimirką ir kaip tik tada atlikti valią To, kuris save vadino pačiu tikriausiu Keliu. Prabėgusios akimirkos nebėra, būsimoji gal niekada taip ir netaps mūsų nuosavybe. Tikra tik tai, kad Dievą galime mylėti dabartyje, kuri mums duota. Šventumas kuriamas laike.

Nė vienas, kol gyvena, nepažįsta savojo, o dažnai ir kitų šventumo. Tik tada, kai siela baigė savąją tėkmę, pateikė savo įrodymą, ji atskleidžia pasauliui Dievo jai turėtą planą. Nieko kito mums nelieka kaip kas akimirką kurti šventumą, visa širdimi, visa siela, visomis jėgomis atsiliepiant į Dievo mums teikiamą meilę, tokią asmenišką kaip dangiškasis mūsų Tėvas, tokią visuotinę, kaip plati yra Dievo artimojo meilė.

Kjara Lubich (Chiara Lubich, 1920-2008), gimusi Tridente (Italija), labiausiai pagarsėjo savo dvasiniais raštais ir meditacijomis. Ji įkūrė platų evangelinį Fokoliarų judėjimą, pasklidusį po visas pasaulio šalis. 

Vilma portretas

Dabar

Dievą galime mylėti dabartyje. Čia smarki mintis... Tik dabar. Ne ryt. Ne vakar. Tik dabar. Tiesa yra tai, kas vyksta dabar. Kaip dabar myliu Dievą, tokia ir mano meilė. Ne tokia, kokia buvo prieš mėnesį ar kelis metus, kai pirmą kart įsimylėjau Dievą, ne tokia, apie kokią svajoju, bet tokia, kokia yra šiandien. Dabar.

Karolism portretas

Šiandien

Paskutiniu metu man irgi kažkas vyksta su dabartimi. Kažkaip labiau susivokia, jog realiuoju laiku - dabar, Dievas yra čia, su manimi, ir su kiekvienu iš mūsų. :) Tiesiog gyventi DABAR...

Vilma portretas

Dabartizmas :))

Dabartizmas :))

mm portretas

O aš

O aš šiandien pavargau. Šiandien nieko nedarysiu, nes šiandien nenoriu. Šiandien negaliu, nesugebu, nemoku... Turiu kokį tūkstantį gerų norų, bet visi jie - rytdienai. Ir visada taip. Rytoj. Rytoj rytoj...

Dieve, kiek aš dar išsisukinėsiu? Tu duodi man DABAR, o aš vis grįžtu į VAKAR arba galvoju apie RYTOJ... Bet Tave juk galiu mylėti tik DABAR... Ir šventumas kuriamas laike. Tai yra ir šiandien, ir kasdien... Dieve, duok man jėgų atsiliepti į pašaukimą gyvenimui gyvenimu.

mm portretas

"Akmuo, kurį statytojai atmetė, tapo kertiniu akmeniu"

Jėzus, pasinaudodamas palyginimo priedanga (Mk 12, 1-12), paaiškina, kokia yra Jo galia ir iš kur ją gavo: tai "Sūnaus" galia, kurią gauna kaip tik todėl, kad jie Jį atmetė. Nužudė ir išmetė laukan! Šiuo alegoriniu palyginimu Jėzus duoda raktą Izraelio istorijai - kiekvieno atskiro žmogaus pirmavaizdžiui - suprasti: joje susikerta, bet nesusitinka Dievo ištikimybė ir mūsų neištikimybė. Visuomet siūloma Jo meilė atsiduria priešais mūsų atkaklaus atmetimo sieną.

Į didėjantį Jo gerumą atsiliepiame stiprėjančiu savo blogiu. Atrodo, ši meilė yra tiesiog nelaiminga, be sėkmės galimybės. Bet Viešpats mūsų akyse atlieka nuostabų darbą: kryžių, mūsų blogio viršūnę, padaro didžiausio gėrio dovana. Mes Jį nužudome atimdami gyvybę, o Jis mums leidžia gyventi, dovanodamas savo gyvybę.

Mūsų nedorumas nesugriauna Jo plano. "Taip, - sakys apaštalai, kreipdamiesi į Tėvą. - Šitame mieste iš tiesų susibūrė Erodas, Poncijus Pilotas su pagonimis ir Izraelio gentimis prieš Tavo šventąjį tarną Jėzų"; tačiau galiausiai, net nežinodami, jie įvykdė tik tai, "ką Tavo galia ir valia buvo iš anksto nusprendusi" (Apd 4, 27).

Visas mūsų ir mūsų istorijos blogis ne tik nesugriauna Dievo plano, bet jį įvykdo pačiu nuostabiausiu būdu, parodydamas Jo galią, kuri yra ne kas kita kaip gailestingumas. Žmogaus galia - daryti bloga iš gero, o Dievo - gera iš blogo. Jis norėtų kitaip, bet gerbia mūsų laisvę. Tačiau yra Dievas būtent todėl, kad sugeba mūsų vargingumą pripildyti savo gailestingumo, mūsų atmetimą paverčia nesąlygiškos savo meilės pasiūlymu. Kryžiaus pergalė, neišvengiamas susirėmimas, tampa lemiamu susitikimu. "O Dievo turtų, išminties ir pažinimo gelme", kuri "visus įkalino neklusnume, kad visų pasigailėtų" (Rom 11, 33. 32).

Vien tik Dvasia mums gali padėti suprasti, nes tai paties Dievo slėpinys. Jeigu Izraelio atmetimas visiems reiškė išgelbėjimą, tai ką gi reikštų jo atsivertimas? Pauliui šis atsivertimas yra galutinis visuotinio išganymo baigimas (Rom 11, 11-15).

Jėzus yra viengimis Sūnus, tapęs tarnu ir paskutiniu iš visų, atidavęs savo gyvybę už mus, atiduodančius Jį mirčiai. Jo galia - tai Jo ištikimybė, viršijanti bet kokią mūsų neištikimybę, galutinis kvietimas atsiversti. Mokinys atmestame akmenyje atpažįsta Sūnų, Viešpatį ir Gelbėtoją, tapusį naujosios šventyklos kertiniu akmeniu.

Silvanas Fausti, jėzuitas, daugiau kaip 20 metų gyvena Milano priemiesčio (Villapizzione) jėzuitų bendruomenėje, savo užduotimi laikančia Žodžio tarnystę. Ši bendruomenė yra įsijungusi į didesnę atstumtaisiais besirūpinančių šeimų bendriją.

mm portretas

Kai

Kai atmetu Tave, Viešpatie, atleisk.
Kai atiduodu Tave mirčiai, Viešpatie, atleisk.
Už mano neištikimybę, Viešpatie, atleisk.

Mano vargingumą savo begalinio gailestingumo pripildyk...

Karolism portretas

Kai sunkiai suvokiama

Jeigu kartais būna sunku suvokti Dievo galybę, nuostabius darbus reikėtų pagalvoti: "Juk Jis Visagalis..." Nors mes ir taip gal nesuvoksime Jo Galybės :)

mm portretas

Sunkiau

Sunkiau tinkamai atsiliepti, kai esu tokia mažytė prieš Jo visagalybę... :)

mm portretas

"Rinkis gyvenimą!"

Jėzus evangelijoje (Lk 9, 22-25) mums įsako ne rinktis gyvenimą, bet jį prarasti - tik taip išsaugosime gyvybę! Kai Pakartoto Įstatymo knyga ragina mus "rinktis gyvenimą" (Įst 30, 19-20), ji kalba ne apie savanaudišką, siaurą, tendencingą buvimą, bet gyvenimą, grindžiamą atjauta, rūpesčiu ir pagalba savo artimui. Pakartoto Įstatymo knygos įsakymai, palyginti su įsakais kitose Šventojo Rašto knygose, pasižymi išskirtiniu rūpestingumu. Šioje knygoje trečiasis įsakymas dėl kiekvieno žmogaus, net ir vergo, poilsio šabo dieną papildomas priminimu, kad "tu esi buvęs vergas Egipto žemėje" (Įst 5, 15) ir ilgėjaisi poilsio dienos. Tokia atjaučianti meilė ir klusnumas iš meilės atvedė Jėzų prie kryžiaus, kad praradęs savo gyvybę kryžiaus kelio pabaigoje prisikeltų naujam ir didingesniam gyvenimui.

Jėzus, mėgęs cituoti Pakartoto Įstatymo knygą, ne tik daug iš jos mokė, bet ir ištobulino jos žinią. Pakartoto Įstatymo knyga šaukia "dangų ir žemę liudyti". Meilė ir klusnumas kviečia mus palikti ankštą, siaurą, savanaudišką pasaulį ir išeiti į plačią dangaus ir žemės erdvę. Mums dera numirti smulkmeniškiems rūpesčiams ir išankstiniam nusistatymui, sulaužyti visas kliūtis teisingumui ir artimo meilei. Dievas mums įsako paklusti pilnutinės meilės reikalavimui. Privalome atsisakyti klaidingo, siauradvasio gyvenimo, o jam numirdami prisikeliame tikrajam gyvenimui. Jei neprarasime ankšto gyvenimo, tuomet jo siauros ribos užsiverdamos sunaikins mus.

Karolis Štulmiuleris (Carroll Stuhlmueller, 1923-1994) - tėvas pasionistas, vienas žymiausių JAV biblistų, daugiau kaip dvidešimties knygų autorius, garsus biblinių rekolekcijų vedėjas bei įtaigus pamokslininkas.

mm portretas

Begalinis gailestingumas

Jėzaus elgesys Jo žemiškojo gyvenimo dienomis mums rodo, koks didis Jo gailestingumas nusidėjėliams. Matome, kad jie visi ateina Jam į draugiją, o Jis ne tik jų neatstumia ar bent jau nuo jų neatsitolina, bet, priešingai, imasi visų įmanomų priemonių tam, kad būtų tarp jų ir juos patrauktų pas savo Tėvą. Jis eina jų ieškoti sąžinės priekaištais, sugrąžina juos savo malone ir laimi savo mylinčiu elgesiu. Jis taip gerai su jais elgiasi, kad netgi gina juos nuo Rašto aiškintojų ir fariziejų, norinčių juos pasmerkti, ir, atrodo, nenorinčių jų pakęsti greta Jėzaus Kristaus. Jis eina dar toliau - Jis nori pateisinti savo elgesį jų atžvilgiu [...] palyginimu apie moterį, kuri, turėdama dešimt drachmų ir vieną pametusi, užsidega žiburį, kad ieškotų jos visose namų pakampėse. Radusi ji kviečia visas drauges džiaugtis kartu su ja. "Šitaip, - sako Jis jiems, - visas dangus džiaugiasi atsiverčiančio ir atgailaujančio nusidėjėlio sugrįžimu." Matome, kad Jėzus Kristus pats sau pritaiko šiuos gyvus gailestingumo nusidėjėliams didybės įvaizdžius. Kokie mes laimingi, žinodami, kad Dievo gailestingumas begalinis! Kokį smarkų troškimą turime pajusti savyje pulti prie šitaip džiaugsmingai mus priimsiančio Dievo kojų!

Šv. Jonas Marija Vianėjus (1786-1859) 1818 m. buvo paskirtas Arso klebonu. 1925 m. paskelbtas šventuoju.

mm portretas

Melstis, kad dėkotume

Kaip ir individualiam krikščioniškam gyvenimui, krikščionių bendruomenei būdingas dėkingumas. Dievas daug duoda tam, kuris moka Jam padėkoti už kasdien gaunamus mažmožius. Mūsų dėkingumo trūkumas šiuo konkrečiu atveju kliudo Dievui suteikti mums svarbesnių dvasinių malonių, kurias Jis mums skiria ir kurių mes be paliovos trokštame, manydami, kad turime dingsčių būti nepatenkinti tuo menku mums suteiktu pažinimo, patirties ir krikščioniškos meilės saiku. Tada verkšlename negavę tokios tikėjimo galybės ir tokios turtingos patirties, kaip kiti tikintieji, ir įsivaizduojame, kad šis nepasitenkinimas reiškia pamaldumą. Savo maldose prašome didžių dalykų ir pamirštame padėkoti už mažus dalykus - bet ar jie išties tokie maži? - kuriuos gauname kasdien. Kaip gi Dievas galėtų patikėti didžius dalykus tam, kas nenori dėkingai iš Jo rankos priimti mažų?

Tai, ką pasakėme, lygiai taip pat tinka ir mūsų gyvenimui bendruomenėje: turime išmokti kasdien dėkoti Dievui už tą malonę, kurią Jis mums teikia, įkurdindamas mus krikščionių bendruomenėje, kad ir kokia ji būtų. Gali būti, kad ji neturi mums pasiūlyti nieko nepaprasto. Gali būti, kad ji veikiau išsiskiria dideliu silpnumu, daugybe vidinių sunkumų ir menku tikėjimu - na ir kas! Tegul tikintysis, padaręs tai, ką Dievas jam liepė, Jam dėkoja.

Dytrichas Bonheferis (Dietrich Bonhoeffer) gimė 1906 m. Breslaujoje. Būdamas 21 m. tapo teologijos daktaru ir iškart viešai pasipriešino antisemitinei nacių režimo politikai. Šiam vokiečiui liuteronų pastoriui buvo uždrausta dėstyti ir pamokslauti, o 1943 m. jis buvo gestapo suimtas. 1945 m. balandžio 9 d. Flosenburgo koncentracijos stovykloje jam buvo įvykdyta mirties bausmė.

mm portretas

Viešpaties tarnaitė

Marijos ištartame žodyje "fiat", tebūnie, nuskamba ryžtas, neginčytinas ir galutinis apsisprendimas, stebinantis savo jėga. Jis nėra tik paprastas "taip". Šito sprendimo ji nebegalėjo vėliau atšaukti. Jai reikėjo išpildyti ne kokį vienintelį prašymą, bet leisti, kad įvyktų, ką Dievas buvo numatęs, ir taip, kaip buvo numatęs, o tam reikėjo besąlygiško nuolankumo bei paklusnumo. Dievas prašė Mergelės atiduoti savo gyvenimą į Jo rankas. Jo siųsta žinia buvo skirta Jai tiesiogiai ir asmeniškai, nes ši valia, nors ir ne pačios Marijos pastangomis, turėjo išsipildyti Jos gyvenime. "Fiat" yra daug daugiau nei paprastas sutikimas - tai ryžtingas ir tvirtas Dievo valios priėmimas išskėstomis rankomis, geros valios ženklas: Marija norėjo, kad būtų išpildytas Dievo žodis, galvodama ir apie save, bet prieš tai negrįžtamai patikėjusi Dievui savo likimą, kad ir kas Jos lauktų. O prieš "tebūnie" ištarti žodžiai "ecce ancilla Domini", štai aš Viešpaties tarnaitė, Marijos atsakui suteikia dar sodresnį atspalvį, sąmoningas savęs kaip Viešpaties tarnaitės pripažinimas Dievo akivaizdoje dar labiau sustiprina jos "fiat". Mergelė buvo pasirengusi tarnauti, nes buvo tarnaitė. Nė vienam tarnui neateina į galvą mintis klausinėti ar kelti sąlygas savo ponui, jie paprasčiausiai sutinka įvykdyti, ką reikia, ir vykdo. Ką Viešpats liepia, reikia vykdyti, o Mergelė, taip susivienijusi su Dievu, kone susitapatino su Jo sumanymais ir juos mylėjo visa savo proto šviesa bei valios tvirtybe.

Federico Suarezas (1917-2005) buvo kunigas ir Santjago de Kompostelos universiteto šiuolaikinės istorijos dėstytojas.

Karolism portretas

Ištrauka

Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: tarnas ne didesnis už savo šeimininką ir pasiuntinys ne didesnis už savo siuntėją. Jn 13, 16.

PT portretas

Kai Marija atsiliepia

Kai Marija atsiliepia - patenka į nelaisvę :) Nors iš tikrųjų išsilaisvina iš gyvenimo sau. Visi Dievo pašaukimai - laisvei, meilei kuri nukreipta į kitus. Tiesiog Dievas duoda tai, ko vėliau prašo, kad išgyvenčiau Jo malonę; bet jeigu nepanaudoju Dievo dovanų tai Jį apvagiu. Marija padeda suprasti, kad mano gyvenimas yra man, bet nėra mano :)

AMI portretas

Turi

'Tiesiog Dievas duoda...' Dievas pripildo, duoda, nes iš tuščio neturėtume ką duoti :)

mm portretas

Dievas

Dievas prašė Mergelės atiduoti savo gyvenimą į Jo rankas...

Prisimenu Jėzų ir duonos padauginimą. Jis padaugina duoną - paima iš berniuko rankų penkis kepaliukus duonos ir dvi žuvis ir pamaitina kelis tūkstančius žmonių... Jis padaugina mano gyvenimą - paima jį iš mano rankų ir padalina kitiems. Ir daugėja sočiųjų, ir daugėja laimingųjų...

Visada primink man, Viešpatie, kad turiu atsiliepti Tau taip, kaip atsiliepė Mergelė Marija. Atiduoti savo gyvenimą į Tavo rankas, nepasilikti vien tik sau...

mm portretas

"Būkite gailestingi, kaip ir jūsų Tėvas gailestingas" (Lk 6, 36)

Jei stengiatės prilygti Dievui, nes esate sukurti pagal Jo paveikslą, tai ir elkitės pagal Jo pavyzdį. Jūs, krikščionys, kurių pats vardas primena apie artimo meilę, rodykite Kristaus meilę. Atsižvelkite į tai, kiek geranoriškumo Dievas rodė žmonėms. Prieš pat apsireikšdamas jiems, Jis siuntė Joną pamokslauti apie atgailą ir gyvenimo pakeitimą, o dar prieš šį savo pirmtaką - daugybę kitų pranašų mokyti apie atsivertimą. Po kurio laiko Jis pats pasirodė ir savo balsu sušuko: "Ateikite pas mane visi, kurie vargstate ir esate prislėgti: aš jus atgaivinsiu!" (Mt 11, 28). Kaip Jis elgėsi su tais, kurie atsiliepė į šį kvietimą? Jis jiems iš karto suteikė atleidimą už klaidas ir išlaisvino iš sielvartų. Žodis juos pašventino, Dvasia sutvirtino. Senasis žmogus buvo palaidotas, gimė naujas žmogus, atnaujintas per malonę. Tas žmogus iš nepažįstamojo pasidarė artimuoju, iš nesusivokiančio - mokytoju, iš bedievio - šventu.

Jei kas nors mūsų, gavęs tokių nuostabių ir neįkainojamų dovanų, įžeistų savo kilniaširdį geradarį, tai, be abejo, iš karto būtų nubaustas mirtimi, net negavęs galimybės apginti savo bylos. Juk esame griežti ir nepalenkiami teisėjai. Negana to, atėmę gyvybę, siektume jam bausmės ir anapus. Tačiau Viešpats teisia kitoniškai, Jis pasigaili tūkstančių ir milijardų. Jis trokšta ne nusidėjėlio mirties, o atsivertimo. Net tie, kas paniekino ankstesnę malonę, nepasmerkiami, bet sulaukia naujo gailestingumo, ir atleidimas praeitį nustumia užmarštin. Ašarų protrūkis, prilygstantis krikšto maudynėms, ir atgailos dejonės sugrąžina kurį laiką atsitolinusią malonę...

Tad jūs, kietaširdžiai ir šiurkšteivos, mokykitės gerumo iš savo Kūrėjo, nebūkite savo tarnybos draugams žiaurūs teisėjai, nelaukite, kol ateis tasai, kuris atskleis širdžių kietumą, ir Jis, visagalis Viešpats, paskirs kiekvienam atitinkamą vietą anapus. Neteiskite negailestingai, kad patys taip nebūtumėte nuteisti, ir savo pačių burnos žodžiais bei aštriais dantimis kandžiojami. Būtent nuo tokio nusikaltimo stengiamasi mus apsaugoti šiais Evangelijos žodžiais: "Neteiskite, kad nebūtumėte teisiami" (Mt 7, 1). Tai nereiškia, kad atmetamas išmintingumas ir sugebėjimas tinkamai spręsti; teisimu čia įvardijamas per daug griežtas smerkimas. Tad kiek įmanoma sumažink saiką, pagal kurį teisi, jei nenori, kad, gyvenimui pasibaigus, Dievo teisme tavo darbai per sunkiai svertų ant pragaro svarstyklių... Nevenk būti gailestingas, kad tau pačiam, kai reikės, nebūtų pašykštėta atlaidumo.

Asterijus (miręs 410 m.) - Amasėjos Ponte vyskupas. Jis mums paliko šešiolika homilijų - šv. Rašto komentarų bei pagiriamųjų žodžių kankiniams. Jo stilius pasižymi energingumu ir polėkiu. Asterijus nesibijo griežtai smerkiančių žodžių klausytojui ir kviečia jį į gailestingumą.

mm portretas

Kas Tu esi?

Žydams, taip pat ir mums, paklausus: "Kas gi Tu toks esi?", Jėzus iš pradžių nurodo į tą, kuris Jį siuntė ir iš kurio semdamasis Jis kalba pasauliui. Jis dar kartą pakartoja apreiškiamąją formulę: "Aš esu tas", dabar jau išplečiamą būsimosios istorijos linkme: "Kai Žmogaus Sūnų būsite aukštyn iškėlę, suprasite, kad Aš Esu". (Jn 8, 28) Jo sūnystė, Jo buvimas viena su Tėvu atsiskleidžia ant kryžiaus. Tikroji "aukštybė" yra kryžius. Jis yra meilės "iki galo" (Jn 13, 1) aukštybė; ant kryžiaus Jėzus yra Dievo, kuris yra meilė, "aukštybėje". Ten galima Jį pažinti, galima pažinti, kas yra "Aš Esu"...

Benediktas XVI

mm portretas

Nekintantis

Nekintantis, bet keičiantis mane.
Begalinis, bet esantis kartu su manimi mano ribotume.
Galingas ir tvirtas, bet visada atsigręžiantis į mano silpnumą.

Esi Meilė, ateinanti į mano nemeilę ir mokanti pati savęs.
Esi man viskas, Dieve, nes be Tavęs aš nieko neturiu.
Esi man, nes be Tavęs nesu.

Karolism portretas

:)

mm portretas

Tiesa tyliai kalba mumyse

"Aš klausysiuos, ką Viešpats Dievas manyje kalba." (Ps 84, 9) Palaiminta siela, kuri girdi Viešpatį, jai kalbantį, ir kuri patiria iš Jo burnos paguodos žodį! Palaimintos ausys, visad budrios išgirsti dievišką šnabždėjimą ir kurčios pasaulio garsams! Dar kartą palaimintos ausys, kurios klausosi ne išorinių garsų, bet tiesos, kuri moko viduje! Palaimintos akys, kurios užsimerkia išoriniams dalykams ir kontempliuoja tik vidinius!

Palaiminti tie, kurie supranta širdies paslaptis ir kurie kiekvienos dienos pratybomis ruošiasi vis geriau suprasti dangaus paslaptis! Palaiminti tie, kuriems teikia džiaugsmo atsidavimas Dievui ir kurie išsilaisvina iš visų pasaulio rūpesčių!

Svarstyk tuos dalykus, mano siela, ir uždaryk savo jausmų duris, kad tu galėtumei girdėti, ką Dievas kalba tavo viduje.

Štai ką tau sako tavo Mylimasis: aš esu tavo išganymas, tavo ramybė ir tavo gyvenimas. Nepasitrauk nuo manęs ir turėsi ramybę. Palik visa tai, kas nyksta, ieškok tik to, kas amžina. Kas yra visi laikiniai dalykai, jei ne tuščia vilionė? Ką tau padės tvariniai, jei tave apleis pats Tvėrėjas? Tad visko išsižadėk ir rūpinkis patikti Kūrėjui ir Jam būti ištikimas, kad susilauktum tikros palaimos.

"Kalbėk, Viešpatie, nes tavo tarnas klauso." (1 Kar 3, 9) Izraelio vaikai kadaise sakė Mozei: "Tu mums kalbėk, ir mes klausysime: tenekalba mums Viešpats, kad kartais nenumirtumėm." (Iš 20, 19) Tokia nėra mano kalba, Viešpatie; priešingai, aš Tavęs šaukiuosi kaip pranašas Samuelis: kalbėk, Viešpatie, tavo tarnas klauso (1 Kar 3, 10).

Ne Mozė, ne pranašai tegul man kalba, bet Tu pats, Viešpatie, man kalbėk, Tu, kuris esi visų pranašų šviesa ir juos įkvepianti dvasia. Tu vienas be jų gali apšviesti mano sielą savo tiesa, o jie be Tavęs nieko negali. Jie gali tarti žodžius, bet jų negali padaryti veikliais. Jų kalba yra puiki, bet, Tau tylint, jie neuždega širdies. Jie išdėsto raidę, Tu duodi prasmę. Jie paskelbia paslaptis, bet Tu padedi jas suprasti. Jie skelbia Tavo įstatymus, Tu padedi juos įvykdyti. Jie rodo kelią, Tu teiki jėgų juo eiti. Jie veikia išorę, Tu apšvieti ir mokai širdis. Jie laisto paviršių, Tu teiki vaisingumą. Jų žodžiai paliečia ausis, Tu apšvieti protą.

Tegul tad nekalba Mozė, bet Tu, Viešpatie, amžinoji Tiesa, kalbėk man, kad iš baimės nemirčiau ir kad neklausyčiau be naudos, jei, tik paviršutiniškai paliestas, viduje neužsidegčiau; kad nebūčiau pasmerktas Tavo žodį girdėjęs, bet nevykdęs, pažinęs, bet nepamilęs, įtikėjęs, bet nelaikęs.

Kalbėk, Viešpatie, nes Tavo tarnas klauso: Tu turi amžinojo gyvenimo žodžius (1 Kar 3, 10; Jn 6, 69). Kalbėk, kad nors truputį paguostum mano sielą, kad išmokytum pataisyti gyvenimą; kalbėk savo vardo amžinai garbei ir pagarbai.

Tomas Kempietis (1380-1471) gimė Pareinėje. Parašė veikalą, kuris yra žinomas ir mūsų dienomis, tai "Kristaus sekimas" - vienas iš dvasinės literatūros šedevrų. Daugybei šventųjų "Kristaus sekimas" buvo viena mėgstamiausių knygų.

mm portretas

Melskitės, kad aš tinkamai skelbčiau

Iš tikrųjų esama ypatingos malonės kalbėti apie Kristaus prisikėlimą. Reikia nusižeminti, virpėti iš išgąsčio, būti panašiam į anas moteris, kad prisiimtum tokį įsipareigojimą, o aš žinau, kad nesu toks. Tačiau negaliu atmesti gauto įsipareigojimo: "Eik, pasakyk Petrui ir kitiems mokiniams, kad esu prisikėlęs, kad jie neliūdėtų ir nebijotų. Pasakyk Bažnyčiai: "Neverk!" Štai nugalėjo liūtas iš Judo giminės!" (plg. Apr 5, 5)

Kalbėti apie prisikėlimą - ypatinga malonė. Nė vienas negali ištarti: "Jėzus yra Viešpats" ir "Jėzus prisikėlė", jei Šventoji Dvasia nepaskatina. Prisikėlimo akivaizdoje pritrūksta žodžių. Pirmiau kryžiaus žinią skelbusysis dabar prabilęs apie Kristaus prisikėlimą yra panašus į atbėgusį iš žemyno į pajūrį žmogų. Ant jūros kranto jis turi sustingti: jis negali toliau žengti, negali eiti vandeniu, privalo pasitenkinti galėdamas tik žvelgti tolyn, o kūnas turi išlikti šiapus.

Kas galėtų pasakyti, kaip atrodė moterų veidai, akys, rankų judesiai, kokiu balsu jos kalbėjo atbėgusios į Petro ir kitų apaštalų susirinkimo vietą? Dar nepradėjus joms kalbėti, Petras suprato, kad atsitiko kažkas negirdėto, ir jo, kaip ir visų, kūnu perbėgo drebulys. Į jų namus moterys atnešė vėjo gūsį, - visi tarsi apmirė...

Apie Kristaus prisikėlimą reikėtų kalbėti Eucharistijos himno Lauda Sion žodžiais: "Šlovink iš visų jėgų, nes tai pranoksta bet kokį šlovinimą, ir niekada nebūsi ganėtinai šlovinęs." Galėtų nors kartą ir mus apimti prisikėlimo drebulys! Galėtų jo gūsis užgniaužti mūsų žodžius ir mus pripildyti savo esmės - "meilės ir išgąsčio", galėtų, anot šv. Augustino, ir "mus uždegti ir priversti svirduliuoti".

Ranjeras Kantalamesa (Raniero Cantalamessa) gimė 1934 m. Jis yra italas, kunigas kapucinas, Popiežiaus namų Vatikane pamokslininkas.

mm portretas

Dievo Gailestingumo metai

Švenčiame Dievo Gailestingumo metus. Kaip ir ankstesnieji, jie pirmiausiai yra Viešpaties metai. Skaičiuojame juos nuo to laiko, kai Dievas ištarė svarbiausią Žodį, tapusį kūnu ir pasilikusį su mumis per visas dienas iki pasaulio pabaigos. Per šį Žodį - Jėzų - Dievas atvėrė mums kelią į savo gailestingąją Širdį. Ji per daug didelė, kad ją iki galo suvoktume, bet juk ji atsivėrė ne tam, kad apie ją vien mąstytume ir gražiai kalbėtume, o tam, kad visi į ją įžengtume. Tai didžiausia Dievo dovana, į kurią visada galime ištiesti rankas, patirti gailestingąją meilę bei ja dalintis.

Norime gražaus ir gero gyvenimo. Nebūtinai vien medžiagine prasme. Šventasis Raštas sako: "Geriau daržovių pietūs su meile, negu riebi jautiena su neapykanta." (Pat 1, 17) Geriau kuklesnis stalas, bet daugiau tarpusavio pagarbos, pasitikėjimo, nuoširdumo. Pastariesiems dalykams reikia ne mažiau dėmesio, kantrybės, laiko, negu kad pažangos siekimui įvairiose kitose srityse. Gerų norų turbūt nestokojame, pastangų tikriausiai taip pat. Ir vis dėlto kartais atrodo, kad tiesiog ore tvyro nesantaika, įtampa, kaltinimai vienų kitiems. Kas galėtų tarsi žaliuojantys medžiai išvalyti užterštą mūsų kasdienybės orą?

Jokių kitų tam tinkamų stebuklingų augalų nerasime, kaip tik mus pačius - Viešpaties rankomis pasodintą sodą. Jo centre - Gyvybės medis, Jėzus. Krikštu esame glaudžiai susieti su Juo: tarsi šakelės, įskiepytos į kamieną, ir per jį gaunančios gyvenimo syvus. Jėzus "pasiėmė mūsų negales, sau užsikrovė mūsų ligas" (Mt 8, 17). Galime atiduoti Jam visa tai, kas tarsi užkrečia slogia nuotaika ir verčia "tiražuoti" blogį, su kuriuo susiduriame. Jėzaus dėka galime tai perkeisti: vietoj nevilties pasiūlyti viltį, vietoj pykčio - gerumą, vietoj kandumo - paguodą.

Kai atkakliai stengiamės įrodyti savo teisumą ir piktinamės, kad kiti greitai netampa tokie, kokiais "turėtų būti", galbūt pamirštame, kad pirmiausia juos turime mylėti. Ne tik tada, kai pasikeis, bet jau dabar: mylėti tokius, kokie yra. Turime pajusti ir ant savęs mylintį Gailestingojo Jėzaus žvilgsnį, kad būtume išlaisvinti nuo bevaisės savigraužos. Tik meilėje glūdi naujo žmogaus pradžia.

Aštuntąją Velykų dieną - Dievo Gailestingumo sekmadienį - prisikėlęs Jėzus ir mus kviečia kartu su apaštalu Tomu paliesti atvertą Jo šoną. Jėzaus širdies žaizda daugiau nebėra mirties priežastis. Ji neskatina atkeršyti. Per ją ateina meilė, atleidimas ir gyvenimas, kurie yra stipresni už mirtį.

Gailestingojo Jėzaus paveikslas, kuriame Kraujas ir Vanduo iš Jo atverto šono trykšta tarsi šviesa, išsklaidanti mūsų tamsybes, kviečia artintis prie šio neišsemiamo Šaltinio. Ypač - branginti Susitaikinimo Sakramentą, per kurį patiriame Dievo Gailestingumo jėgą, išlaisvinančią iš nuodėmių ir širdies kietumo, trukdančio pačiam keistis, kitą atjausti.

Gailestingumo metai nėra tik dvylikos mėnesių laikas. Jie ypač susideda iš tų malonės akimirkų ar valandų, kai prisilietę prie Jėzaus įsileidžiame Jo meilę į savo širdį. Ir tampame "lyg medis, pasodintas prie tekančio vandens, duodantis vaisių laikui atėjus, tas, kurio lapai nevysta" (Ps 1, 3). Rinkime Dievo meilės lašus, ir tegul susilieja jie į Gailestingumo upę, gaivinančią mūsų šaknis, kad žaliuotume viltimi ir susitaikinimu pripildytume aplinką, kurioje esame Viešpaties pasodinti.

Vysk. teol. dr. Arūnas Poniškaitis

mm portretas

Tarnauti kitiems

Pasilikti Jėzuje ir nešti gausių vaisių reiškia mylėti vienam kitą paties Jėzaus meile. Mylėti kitus, kaip Jėzus myli, reiškia nuolankiai jiems tarnauti, mazgoti jiems kojas, padėti augti tiesoje ir meilėje. Jėzus apreiškia ir dar daugiau: mylėti reiškia atiduoti savo gyvybę už kitus, teikti pirmenybę kito, o ne savo interesams. Teikti jiems gyvenimą. Priimti sunkumus, pavojus ir net mirtį, idant kiti galėtų gyventi ir augti meilėje. Mylėti reiškia gyventi bendrystėje su kitais, šitaip perduoti jiems Jėzaus gyvenimą ir meilę. Atskleisti jiems, kad Jėzus juos myli. Būdami Jėzaus bičiuliai, tampame jų draugais... Šioje draugystėje nėra nieko paslėpto. Jėzus pasidalijo viskuo, ką girdėjo iš Tėvo. Viskas atiduota.

Jean Vanier

mm portretas

Leisti Žodžiui augti mumyse

Laikyti Viešpaties žodį visų pirmiausia reiškia: leisti Jo žodžiui mumyse veikti. Nes Jo žodis nėra kažkas apribota, kam būtų galima paskirti konkrečią vietą, ir jis ja tenkintųsi. Jis veikiau yra tai, kas auga, kas suteikta Viešpaties ir kas turi išsiskleisti kiekviename žmoguje taip, kad pralaužtų jo ribas. Jie perkeis žmogaus prigimtį taip, kad Viešpats vis labiau bus josios "aš" supanašėjimo į Jį pagrindu. Tai įvyksta tik meilėje to, kuris priima žodį. Nes tik mylėdami suteikiame žodžiui tokią vietą, kokios jam reikia, kad galėtų įsikurti ir vis labiau išsiskleisti. Kai Viešpaties meilė išsiskleidžia mumyse, mūsų meilė išsiskleidžia Jame ir tampa pajėgi atiduoti Viešpačiui vis svarbesnę vietą mumyse. Tad mylėti Viešpatį ir laikytis Jo žodžio yra du tapatūs dalykai. Nes Viešpaties žodis auga ne kažkur pasaulyje (kaip Judas tai įsivaizduoja (Jn 14, 22)), bet jis auga sieloje tų, kurie jį sutinka su meile ir priima kaip meilę.

Adriana fon Špeir (Adrienne von Speyr, 1902-1967) buvo šveicaro protestanto duktė, atsivertusi į katalikybę. Ji buvo gydytoja ir augino du vaikus, dėl to Dieve paslėptas jos mistinis gyvenimas yra artimesnis kasdieniams reikalams. 1945 m. drauge su tėvu Hansu Ursu fon Baltazaru (Hans Urs von Balthasar) ji įkūrė Šv. Jono pasauliečių institutą.

mm portretas

Nuolankus ir ramus žmogus patinka Dievui

Kada nusižeminęs žmogus pripažįsta savo trūkumus, jis lengvai nuramina kitus ir be vargo gauna atleidimą tų, kurie ant jo supykę.

Nuolankųjį Dievas globoja ir jį išvaduoja. Jis jį myli ir jį guodžia. Jis palinkęs prie nuolankaus žmogaus. Nuolankiajam Jis gausiai suteikia malonių, pakelia jį iš pažeminimo ir išaukština garbėje. Jis atskleidžia nuolankiajam savo paslaptis, Jis jį švelniai patraukia prie savęs ir jį kviečia. Nors ir visaip užgauliojamas, nuolankusis išlieka ramus, nes jis remiasi ne pasauliu, bet Dievu...

Pirmiau pats būk ramybėje, tuomet tu galėsi jos duoti kitiems. Ramus žmogus yra naudingesnis už labai išsimokslinusį.

Aistringas žmogus gera blogu paverčia ir blogiu lengvai patiki. Gi ramus ir geras žmogus viską pakreipia į gera. Kas visada ramus, tas kitų neįtarinėja darant bloga. Gi neramus ir nepatenkintas žmogus yra kankinamas įvairių įtarinėjimų: jis nei pats turi ramybės, nei kitiems leidžia ramiai gyventi. Jis dažnai sako tai, ko neturėtų sakyti, ir nedaro to, ką turėtų daryti. Jis žiūri, kad kiti atliktų savo pareigas, o neatlieka savųjų.

Pirmiau reikalauk uolumo iš savęs, o paskui būsi teisus reikalaudamas jo iš savo artimo. Tu gerai moki pateisinti ir pagražinti savo poelgius, o kitų pasiteisinimų nenori priimti. Teisingiau gi būtų savo broliui atleisti, o save apkaltinti.

Jei nori, kad tave pakęstų, pakęsk ir tu kitus! Žiūrėk, kaip toli dar esi nuo tos tikrosios artimo meilės ir nusižeminimo, kuris niekina ir pasipiktina tik savimi, o ne kitais. Nedidelis dalykas gražiai sugyventi su gerais ir ramiais žmonėmis. Natūralu, nes tai patinka visiems. Kiekvienam patinka ramiai gyventi ir kiekvienas labiau myli tuos, kurie jiems pritaria. Bet gyventi taikoje su nedorais žmonėmis yra didelė malonė, labai pagirtinas elgesys...

Kas moka teisingai kentėti, tas sugeba išsaugoti didesnę ramybę, tas yra savęs nugalėtojas, pasaulio valdovas, Kristaus draugas ir dangaus paveldėtojas.

Tomas Kempietis

Karolism portretas

Jėzus - ankšti vartai

Tikėti Jėzaus pažadu, anot kurio paklusnieji paveldės žemę, ir tuo pat metu pasitikti priešą nesiginant, veikiau kęsti neteisybę, nei pačiam ją daryti... štai ankšti vartai! Matyti ir pažinti kitą žmogų su jo silpnybėmis, neteisybe ir niekada neteisti, jausti būtinumą skelbti naujieną ir tuo pat metu niekada nemėtyti perlų kiaulėms... štai ankšti vartai! Kiekvieną akimirką rizikuojame suklupti. Kol priimu šį kelią kaip man paskirtąjį ir einu juo bijodamas pats savęs, tol jis tikrai bus nepakeliamas. Bet, jei matau Jėzų Kristų einantį pirma manęs žingsnelis po žingsnelio, jei žvelgiu tik į Jį ir seku tik paskui Jį, žingsnelis po žingsnelio, tai šiame kelyje esu apsaugotas. (...) Nes Jis pats yra kelias. Jis yra siauras kelias ir ankšti vartai. Tik Jį vieną svarbu rasti. Jei tai žinome, einame pirmyn siauru keliu, pro ankštus Jėzaus Kristaus kryžiaus vartus, į gyvenimą, ir būtent tas kelio siaurumas mums tampa tvirtumu.

Ditrichas Bonheferis gimė 1906 metais Breslau. Būdamas 21 metų įgijo teologijos daktaro laipsnį ir tučtuojau pasipriešino antisemitiniams nacių režimo veiksmams. Jam uždraudžiama dėstyti ir pamokslauti, 1943 metais gestapas jį suėmė ir nužudė Flosenburgo koncentracijos stovykloje 1945 metų balandžio 9 dieną.

Karolism portretas

Skaičiau

Aš tai kai skaičiau tai įsivaizdavau Jėzų, einantį prieš mane. Aš turiu eiti iš paskos ir ką Jis daro - aš turiu tai atkartoti - sekti Juo. Ką darytų Jėzus?

AMI portretas

Vat

Karoli, siauras kelias ir ankšti vartai - tai žmogaus (tavo:) širdis:) Ne veltui bažnyčių skulptūrose, paveiksluose Jėzus, o ir Marija, rodo į savo širdį. Jie atvirai rodo TĄ kelią. Mylėti viską ir visus yra raktas nuo dangaus vartų.

Na ir kas, kad tau pasakiau tai. Tau vis vien teks ilgą kelią nueiti iki savosios širdies, net jei ir pasišviesi tą kelią tikėjimo, žinojimo ir Jėzaus mokymų žiburiu:) Bet eiti tuo keliu - vienintelė išeitis, jei nori sekti Juo. Kito būdo paprasčiausiai nėra:))

Didelės tiesos skamba labai paprastai ir, iš pirmo žvilgsnio atrodytų, net banalokai. 

Palaimos ir sėkmės:))

RU portretas

Žiburiai

Bet juk reikia kely šviesos ir gerai, kad yra kuo pasišviesti. Juk kartais ne tik vartų, bet ir paties kelio nesimato, nežinai kur žingsnį žengti...:) Ieškom šviesos ir protu, ir širdim. Jei Kristus mums šviečia, ilgai neužsibūsim tamsoj.

mm portretas

Jėzau

Jėzau, neik prieš mane. Bijau, kad nesuspėsiu paskui Tave sekti... Jėzau, neik už manęs, nes negalėsiu Tau rodyti kelio. Jėzau, tiesiog eik šalia manęs ir būk mano draugu.

RU portretas

Ėjimas

Tiesiog eiti, žinant, kad Jis visada yra šalia. Sekti, bet neišsiveržti į priekį... :) Išbėgusi į priekį (ar į šalį), suvokiu, kad einu savo, o ne Jo keliu. Aš niekada negalėsiu Jėzui rodyti kelio. Nebijoti vėl sugrįžti į savo kelią, bet su Juo. Ėjimas su Jėzumi kviečia išsivaduoti iš baimės pasimesti. Jis suranda.

mm portretas

Eidamas

Eidamas šalia ir tvirtai laikydamas už rankos Jis vaduoja iš visų baimių: iš taip dažnai mano gyvenime pasitaikančios baimės mylėti, iš baimės džiaugtis, atsiverti, tikėti ir pasitikėti... Labai kantriai ir ištikimai ieškodamas manęs... Jis suranda. Ir aš surandu Jį. Pastebiu - gal taip teisingiau. :) Juk Jis - visada esantis kartu.

Karolism portretas

1 Jn 4, 18

Nebėra meilėje baimės,
bet tobula meilė išveja baimę.
Baimė bijo bausmės,
ir kas bijo, tas dar netobulai myli.

:]

mm portretas

Kelkis ir eik!

Jėzus pasirūpina kiekvienu iš mūsų. Kas iš tikrųjų gali teigti, kad neturi negalių? Kas gali pasigirti, kad jam nėra reikalingas gydantis Viešpaties žodis? Kiekvienas žmogus savo viduje yra nuodėmės sužeistas ir dėl to jam yra reikalingas išgydymas ir išganymas. Mes buvome pristatyti Kristui tarpininkaujant kitų žmonių tikėjimui. Dėka tikėjimo tų, kurie buvo pirma mūsų, Kristus nukreipė savo mylintį žvilgsnį į mus ir išlaisvino iš mūsų nuodėmės. Mes patyrėme nutolimo nuo Viešpaties vargą, todėl galime suvokti Jo atleidimo didybę. Atleidimo, kuris sugrąžina mums malonę, trokšta išgydyti mūsų širdį ir suteikti naują galimybę kurti gyvenimą ant Viešpaties žodžio.

Krikščionybė - tai visų pirma Kristaus patyrimas! Jeigu iš tiesų susitinkame su Juo, mūsų gyvenimas iš esmės pasikeičia, nes suvokiame, kad mums reikalinga Jo meilė. Suprantame, kad Jis mus myli - net ir tuomet, kai atsukame Jam nugarą. Suvokimas, kaip Jis mus pamilo, kad net savo gyvybę paaukojo ant Kryžiaus, užtikrina, kad galime tikėtis Jo atleidimo. Tai yra uola, ant kurios reikėtų kurti visą mūsų gyvenimą, tvirtas atramos taškas, kuris leidžia ištverti bet kokius išbandymus: mūsų nuodėmių suvokimą, kančią, drąsos netekimą...

Jėzus pažįsta žmogaus širdį (plg. Mk 2, 8). Jis žino, kad esame trapūs ir nepajėgūs patys pakilti iš savo menkumo, tačiau Jis žino ir tai, kad trokštame Jo meilės. Todėl Jis kartoja mums: "Kelkis ir eik!" (Mk 2, 9), tavo nuodėmės tau atleistos. Atleidimas, kurį gauname iš Viešpaties per Sutaikinimo Sakramentą, yra krikščioniškosios patirties šerdis. Jei iš tikrųjų jaučiame Jo atleidimo poreikį, jei esame pasiruošę susitaikyti su Juo, tai tikrai galime sakyti, kad susitikome su Viešpačiu.

Benediktas XVI
 

mm portretas

Liudyti laiku ir nelaiku

Nepaisant krikščionių nuolankumo ir paprastumo, jie savo žodžiu bei elgsena priešinasi egoistiškam pasauliui ir jį demaskuoja. Iš čia kyla persekiojimai ir kančia - bandoma pašalinti šiuos tikrus tikėjimo liudytojus. Mums, gyvenantiems trečiajame tūkstantmetyje, iš Evangelijos (Mt 10, 16-23) reikia išmokti atskirti, kada nebeįmanoma derėtis su pasauliu, norinčiu nuslopinti Dievo Žodį, nutildant tuos, kurie jį liudija. Neteisingumo, silpnojo kančios papiktinimo, gyvybės naikinimo, vis labiau į keletą turtuolių ir daugybę vargšų susiskaldžiusio pasaulio akivaizdoje mokinys, net ir žinodamas, kad eina pasitikti prieštaravimo, negali tylėti ar savo gyvenimu liautis skelbęs, kad jis - Dievo, o ne šio pasaulio, vaikas. Jėzaus žodžiai Evangelijoje padrąsina ir paguodžia: "Kas ištvers iki galo, bus išgelbėtas".

Vinčencas Palja (Vincenzo Paglia) - monsinjoras, Ternio, Narnio ir Amelijos diecezijos Italijoje vyskupas ir dvasinis šv. Egidijaus bendruomenės patarėjas.

Vilma portretas

Rytmetinė

Iš šiandieninės Magificat'o rytmetinės maldos:
"Dėkokime Viešpačiui, mūsų DIEVUI, kuris išbando mus kaip ir mūsų protėvius. Prisiminkite, kaip Jis elgėsi su Abraomu, kaip Jis išmėgino Izaoką ir kaip sekėsi Jokūbui sirų Mesopotamijoje... Mat kaip Dievas anuos žmones jų širdžių išmėginimui bandė ugnyje, taip Jis ir mūsų nepasmerkė, bet drausmina, įspėdamas tuos, kurie prie Jo artinasi." (Jdt 8, 25-27)

mm portretas

Sekti paskui Jėzų

Jono Evangelija prasideda pasakojimu apie du paskui Jėzų sekančius mokinius ir baigiasi Jėzaus žodžiais Petrui: "Sek paskui mane". Jie pašaukti pamažu, mokydamiesi iš Jėzaus, pažinti, kas Jis yra, suprasti Jo meilės planą ir pažinti, kas jie patys yra. Jie ne visada žino, kur Jėzus juos veda, bet pasitiki ir keliauja drauge. Mes taip pat esame pašaukti kasdien Juo sekti, ne visada žinodami, kur Jis mus nuves, bet pasitikėdami ir stengdamiesi tapti panašiais į Jį.

Graikų kalboje žodis "sekti" reiškia ne tik eiti mokytojo pėdomis, bet taip pat lydėti, būti drauge. Kol kas šie vyrai pašaukti būti Jėzaus mokiniais, bet vėliau Jėzus pavadins juos draugais. Izraelio pranašus Dievas išsirinkdavo ir iš karto siųsdavo į misiją. Toks būdavo jų pašaukimas. Jų misija būdavo aiški nuo pat pradžių. Šių vyrų atvejis ne toks. Iš pradžių Jėzus nori perkeisti jų širdis, protus ir nuostatas, kad jie taptų tikrais tarnaujančiais vadovais. Mes juk žinome, kokie sunkumai ir pavojai tyko prisiimančių kokią nors atsakomybę. Norėdami apsiginti, galime labai greitai imti demonstruoti savo dvasinę viršenybę. Labai lengvai pamirštame Jėzaus nuolankumą ir Jo parodytą atjautą. Todėl prieš siųsdamas mokinius, Jėzus nori pabūti su jais, pagyventi su jais ir tapti jų draugu, kad jie pirmiausia skelbtų ne teologiją ar mokymą, o Jėzaus asmenį. Asmenį, kurį jie myli, su kuriuo turi gyvą ryšį, kuris perkeičia jų gyvenimą.

Prieš skelbdamas Gerąją Naujieną, Jėzus apie trisdešimt metų gyveno ja Nazarete kartu su Marija ir Juozapu. Mes taip pat esame pašaukti pirmiausia gyventi, būti su Jėzumi, kad galėtume Jį skelbti. Kaip galima kalbėti apie Jėzų, nepažinus Jo asmeniškai?

Žanas Vanjė (Jean Vanier) yra "Arkos" bendruomenės steigėjas, jo veikla žinoma visame pasaulyje. Bendruomenės būstinė įsikūrusi Prancūzijoje. "Arkos" namai veikia Australijoje, Kanadoje, JAV ir kitur.

gabi31 portretas

Pasidalinkime :))

Pasidalinkime. Kaip mums sekasi melstis Magnificat (kas meldžiatės)? Gal turit kokių nors patarimų?
Man melstis sekasi neblogai. Dabar gera proga melstis ir rytais :)) Nors kartais tikrai net nesinori, jau būni pavargusi, bet pamatai paveikslėlį (ant viršelio) ir atsiranda jėgų :))

web sprendimas c-4