Dėl labai aiškaus gyvenimo būdo - panašumo į Kristų, Jėzaus mokinius pradėta vadinti krikščionimis.

Turiu kelis labai konkrečius klausimus - pasiūlymus diskusijai: Jums, būti krikščionimi, yra garbė ar gėda? Jokio tarpinio klausimo, tik, ar kas yra pastebėjęs, kad Jūs esat krikščionis? Ir nors krikščionimi pavadina - 'pakrikštija' kiti, ką galvojat apie save?

Mąstymui siūlau (nežinomo autoriaus) aprašymą apie ankstyvosios bažnyčios krikščionis:

"Krikščionys nuo kitų žmonių neišsiskiria nei šalimi, nei kalba, nei civiline įstaiga. Jie nėra atsiskyrę ir negyvena tik tam tikruose miestuose, nekalba ypatinga kalba, nepasižymi ypatingu gyvenimo būdu. Jie gyvena graikų ir barbarų miestuose, jie seka šalies tradicijomis apsirengime, maiste ir kituose gyvenimo dalykuose. Tačiau tuo pat metu jų elgsena yra nuostabi ir akivaizdžiai paradoksali. Jie gyvena savo gimtosiose šalyse, tačiau kaip svetimšaliai.

Jie dalyvauja visuose dalykuose kaip piliečiai; ir jie kenčia viską kaip svetimšaliai. Kiekviena svetima šalis jiems yra kaip tėvynė, ir kiekviena gimta žemė jiems yra kaip svetima. Jie tuokiasi, kaip ir kiti; jie augina vaikus; bet jie neišveja savo atžalų. Jie turi bendrą stalą, tačiau ne žmonas. Jie yra kūne, tačiau negyvena pagal kūną. Jie gyvena ant žemės, tačiau yra Dangaus piliečiai. Jie paklūsta egzistuojantiems įstatymams ir savo gyvenimais pranoksta juos.

Jie myli visus ir yra visų persekiojami. Jie nežinomi, tačiau smerkiami. Jie yra žudomi, tačiau padaromi gyvais. Jie yra neturtingi, bet praturtina daugelį. Jiems visko trūksta, tačiau visuose dalykuose jie yra pertekę. Jiems priekaištaujama, tačiau šie priekaištai yra garbingi. Jie apkalbami, tačiau pateisinami. Juos keikia, o jie patys laimina. Juos niekina, o jie pagerbia. Jie daro gera, tačiau yra baudžiami kaip piktadariai. Kada juos muša, jie džiaugiasi, lyg būtų daromi gyvais. Žydai juos puola kaip svetimšalius, ir graikai juos persekioja; o priešiškumo priežastį jų priešai negali pasakyti.

Trumpai sakant, kaip siela kūne, taip ir krikščionys pasaulyje. Siela yra pasklidusi po visus kūno narius, ir krikščionys yra pasklidę po pasaulio miestus. Siela gyvena kūne, tačiau nėra iš kūno; taip pat ir krikščionys gyvena pasaulyje, tačiau nėra iš šio pasaulio. Siela nematoma, budi matomame kūne; taip pat krikščionys yra pastebimi šiame pasaulyje, tačiau jų pamaldumas yra neregimas. Kūnas nekenčia ir kovoja prieš sielą, nors nieko blogo iš jos nepatiria, tik kad siela priešinasi kūno užgaidoms; ir pasaulis nekenčia krikščionių be priežasties, nes jie pasipriešina jų malonumams. Siela myli kūną ir jo narius, kurie jos nekenčia; lygiai taip ir krikščionys myli tuos, kurie jų nekenčia. Siela yra patalpinta kūne, tačiau pati palaiko kūno gyvybę; lygiai taip ir krikščionys yra uždaryti pasaulyje kaip kalėjime; tačiau jie laiko pasaulį nuo sugedimo. Nemirtinga siela gyvena mirtingame kūne; taip ir krikščionys gyvena tame, kas genda, tačiau laukia negendamumo Danguje. Siela pagerėja apribojus maistą ir gėrimą; ir krikščionys auga, nors kasdien baudžiami. Šią dalį Dievas paskyrė krikščionims pasaulyje; ir ji negali būti iš jų atimta."

Aurelija portretas

Liudijimas:]

Paprovokuota ir paprašyta rimto žmogaus, bandau jums šiek tiek papasakoti apie savo patirtį :]

Šiandien negalima tylėti, diena tiesoje tampa laisva, taip didinga tai, kas mums atsitiko, kas atnaujino mūsų širdį. Tai ugnis, kuri uždega kraują, tai šviesa, kurios ieško mūsų akys; TIESOJE gimsta LAISVĖ, kuri kuria naują gyvenimą. Visas gyvenimas skelbia tiesą, kad Jo egzistavimas yra mumyse, bendrystės stebukle, vienintelėje išsilaisvinimo formoje. Širdis nesusitaiko su mirusiais begalybės šauksmais, širdis trokšta amžinybės, kad skelbtų ją savo plakimu.

Labai geras ir teisingas tekstas. Ir klausimai provokuoja - negalima tylėti :]

"Jums, būti krikščionimi, yra garbė ar gėda? Jokio tarpinio klausimo, tik, ar kas yra pastebėjęs, kad Jūs esat krikščionis? Ir nors krikščionimi pavadina - 'pakrikštija' kiti, ką galvojat apie save?"

Labai geri klausimai :] viską palengvina :]

Kiekvienam iš mūsų Dievas duoda skirtingą žvilgsnį :] ir čia jau prasideda stebuklas. Visų pirma, galiu pasakyti, kad tikėjimas yra man pati didžiausia dovana (po gyvybės :))
Kaip ir visiem, gyvenime man iššūkių netrūksta. Po mokyklos neįstojau ten, kur norėjau. Metus prasimokius statybos inžineriją, supratau, kad vis tik kviečia mane į architektūrą ir draugų padedama, apsisprendžiau perstoti. Ir man pavyko.

Kai atsikrausčiau gyventi į Vilnių. Vat, čia ir prasidėjo tikrieji išbandymai, tikėjimo klausimais. Ir to nuslėpti neįmanoma. Pati mačiau, kad tie, kurie bandė nuslėpti tai, kad jie tikėjimu gyvena, nuėjo kitais keliais. Nes Vilnius yra didelis miestas, kuriame veiklos yra milijonas ir yra taip lengva būti pagautam...

Kai atsikrausčiau gyventi į bendrabutį, iš kart sau pasakiau, kad neslėpsiu, tai kuo gyvenu. Pas mane ant sienos kabojo Kryželis. Ir vieną vakarą, chebra užsuko į svečius ir spėkit, ką pamatė :). Taip, Kryžių. Ir diskusijos tęsėsi iki gilios nakties.

Manęs prašė, kad vat čia ir dabar parodyčiau Dievą, tada jie patikės, kad Jis yra. Ir aš jiems per daug neįrodinėjau, kad Dievas yra, bet žmonės turi labai daug klausimų. Po tokio prašymo atsakiau, kad aš negaliu įrodyti, jog Dievas yra ir man nereikia įrodinėti, nes aš žinau.

Kitas klausimas - kaip tu tai žinai? Atsakiau, kad tai yra dovana suprasti ir jeigu nori žinoti, ką tai reiškia, tada reikia paragauti, kad žinotum tą skonį.

Tada manęs klausė - o kaip reikia paragauti? :] pasakiau, kad visų pirma reikia apsilankyti Namuose, kuriuose duoda valgyt :] ir kad reikia būti labai sąmoningam ir atviram žmogui ten einant.

Klausimas - o tai, kur yra tie namai? Atsakymas vienas - BAŽNYČIA.

Tada pasipylė daug teiginių ir ale faktų :] sėdėjau ir šypsojaus :] ir esu gavus tokių klausimų kaip - nu, Aurelija, tu esi ale tikinti, bet aš pažįstu vieną panelę, kuri irgi yra tikinti, ji ten man bandė įrodinėti, kad Dievas yra, kad čia reikia vaikščioti į Bažnyčią kiekvieną sekmadienį ir t.t. bet tu juk nevaikštai į Mišias? Atsakiau, kad vaikštau :] tada klausimas - nu gerai, vaikštai, bet tada juk ne kiekvieną sekmadienį? Sakau, kad kiekvieną :]

Ir būtumėt matę tuos žvilgsnius :] ir tada tie mano kursiniai sako - nu, tada su tavim kažkas negerai, nes kiti tikintys, kurie vaikšto į Bažnyčią kiekvieną sekmadienį, bando įrodinėti Dievą, primesti Jį, o tu į tai labai ramiai reaguoji...

:] ir tada labai stipriai supratau, kaip aš džiaugiuosi, kad esu tikinti, ir jei tokia esu, tai to ir negalima neigti. Tai man leido tvirtai stovėti ir atsilaikyti prieš tas bangas :]

Į klausimą galiu atsakyti, kad man didelė garbė ir malonė būti katalike :] nes visos vertybės, kurias man duoda tikėjimas, leidžia net ir sunkiausiose situacijose man išlikti žmogumi.

Ir dar kas labai įdomu, kad tie žmonės, jiems vis tiek rūpi. Jie nežino, ką reiškia tikėti, todėl kerta per skaudžiausias vietas, nes nežinia yra blogiau už žinojimą. Ir smalsumas yra labai didelis :]
"Kristus yra toks gražus, kad mane patraukia visą". Bet tam, kad Kristus mane visą patrauktų prie savęs, reikia, kad aš Kristaus nesumenkinčiau. Reikia viso Jo grožio, Jo traukos didingumo, kad Jis galėtų patraukti mane visą prie savęs.

Kasdien keliuosi su daugybę klausimų, o kartais ir pamirštu klausti, kai pagauna kasdienybė, monotonija ir tampi tarsi ežiukas rūke, kuris negali eiti. Tam mums ir yra duoti draugai, kad parodytų kelią, kad būtų laisvi sakyti "TAIP" ir leisti Kristui per mus ateiti.

Tai, ką gavome iš Bažnyčios didžios tradicijos ir ką krikščioniškas genialumas pavertė dabartine patirtimi, kuri žavi šiandien: vienatvė ir skepticizmas yra įveikiami tikėjime, ir gyvenimas tampa didžiuliu tikrumu būtent todėl, kad Kitas veikia istorijoje; esant bet kokioms aplinkybėms ir bet kokiam išbandymui, galima taip gyventi. Toks yra indėlis, kurį jaučiame galintys įnešti į mūsų žmonių gyvenimą: parodyti tikėjimo atitikimą gyvenimo poreikiams - tiesos, grožio, teisingumo, laimės poreikiams - ir, vadinasi, tikėjimo naudą mūsų laikų žmonių gyvenimui. Šis tikėjimas yra viltis visų gyvenimui.

Žmogus negali nujausti, nei tuo labiau apibrėžti, ką reiškia jo laisvė. Iki kol atsitinka toks įvykis: praeidamas matau žmonių būrį iš septyniasdešimties, aštuoniasdešimties, šimto žmonių; kur visi susėdę, o vienas iš jų atsiklaupęs kalba. Praeidamas girdžiu šį žmogų sakant: "Aš esu kelias, prisikėlimas, gyvenimas".

Esu be galo pritrenktas! Kas tas žmogus, kuris gali taip pasakyti? Ar yra koks nors žmogus, kuris galėtų taip pasakyti? Nėra nė vieno!

Nė vienas žmogus negalėjo taip pasakyti, išskyrus Vieną - nes į mano laisvę gali atsakyti tik Dievas.

mm portretas

Skaičiau

Skaičiau "Magnificat". Radau ir ten šį tekstą. Parašyta, kad tai laiškas Diognetui, rašytas II a., rastas XV a. Autorius, kaip žinia, nežinomas. Hm... Galvojau, kad neatsakinėsiu į šią temą, bet nepavyko man pabėgti ir pasislėpti. Svetainę uždariau, bet susirado mane šis tekstas "Magnificat". Persekioja. Sutapimai? :)

Galvojau, kad ir pasakyti nelabai turiu ką, bet iš galvos niekaip neišeina, tai visgi gal turiu? Kai perskaičiau šitą laišką, kilo daug minčių. Toks provokuojantis, kaip sakė Aurelija, ir kviečiantis tiesai ir pasirinkimui, reikalaujantis atsakyti sau ir kitiems - tai kaip ten yra su manimi? Esu ar nesu?

Garbė ar gėda būti krikščionimi? Jėzaus mokiniu. Krikščionis šiek tiek daugiau. Šito klausimo - tikėjimas ir (ar?) religija - savyje vis dar niekaip neišsprendžiu, tad apsiriboju tik kalbėjimu apie tikėjimą, kad nereikėtų meluoti.

Norėtųsi vienareikšmiškai atsakyti - taip, garbė! Bet ne. Ir bandau surasti tarpinį variantą... Parašyta, kad nėra, žinau, bet niekaip nesutelpu nei į vieną, nei į kitą. Baisiai nesmagu dėl to tarpinio, bet būtų dar nesmagiau, jei drįsčiau meluoti ir sakyčiau, kad taip nėra. Nes iš tikrųjų yra.

Galvoju apie apaštalą Petrą. Jėzaus mokinį. Nebuvo lengva Jėzui su juo, kaip ir su manimi turbūt nelengva... Galvoju galvoju ir save jame atrandu. Iš visų Jėzaus mokinių turbūt labiausiai aš ir esu panaši į Petrą. Vieną dieną didžiuojuosi, galėdama būti Jėzaus mokiniu, kitą dieną gėdijuosi... Vieną dieną tris kartus prisiekiu Jėzui, kad Jį myliu, kitą dieną tris kartus Jo išsiginu... Gal ne taip garsiai, kaip Petras. Greičiau tyliai. Bet ta tyla būna ne ką geresnė už išsiginančius žodžius ir žinau, kad joje nė su žiburiu nerasi nieko krikščioniško. Aišku, ramina mane ta mintis, kad Jėzus ne Joną, bet būtent Petrą išsirinko savo Bažnyčios galva. Silpną, ribotą, klystantį, svyruojantį, žmogišką Petrą... Bet tuo pačiu neramu ir gėda dėl tų akimirkų, kai apsimetu nepažįstanti Jo ir tyliu, kai turėčiau kalbėti...

Galėčiau sakyti, kad didžiuojuosi būdama Jėzaus mokiniu, nes jau seniai pasakiau Jam TAIP ir pripažinau Jį kaip savo mokytoją, bet trūksta dar... Ištikimybės, ištikimybės, ištikimybės. Ir to kasdienio TAIP visame kame.

Nenoriu atrodyti nei geresnė nei blogesnė negu iš tikrųjų esu... Neparašiau tokio šilto ir nuoširdaus liudijimo, kaip Aurelija ;), bet į klausimą, galvoju, atsakiau. Galėsit mesti į mane akmenį už atvirumą.

AMI portretas

Tema

Vat ir klausimėlis:) Būti krikščionimi - garbė ar gėda? Kas pastebėjo, kad esu krikščionė? Ką galvoju apie save, kaip apie krikščionę?

Man būti krikščione - garbė. Garbė turėti tokį Mokytoją ir sekti Jį. Kartu ir gėda. Gėda, kad neturiu tiek valios, kad nesu gabi mokinė, kad esu silpna sekėja...

Tiesa, pasaulietiškajame gyvenime daug kas primestų, kad man turėtų būti gėda tikėti Dievu, nes tai gili praeitis ir tik gilaus kaimo senų babyčių bažnytiniai - pramoginiai reikaliukai, o ne šiuolaikinio žmogaus gyvenimo būdas (bet, ot, man tai labai rūpi:)). Ir iš tiesų kartais gali pajusti pasauliečių daromą bendravimo atstumėlį, kai pajunta kokios tiesos bandai laikytis ir kieno vaikas esi:). Čia galiu labai gerai suprasti Martyną:))

Kartais sunkiau būti tarp save laikančių tikinčiaisiais, nes niekaip nepataikai daryti "kaip jie" daro:)

Kas pastebėjo, kad esu krikščionė? Nežinau ar tai matosi, kaip tai matosi ir kur. Man negana pasikabinti kryželį ant kaklo, eiti į bažnyčią ir pan. Tai yra įrodymai, ir gal kam nemaži, bet man krikščionis yra tas, kuris geba praktiškai taikyti Mokytojo mokymus savam gyvenime, geba perkelti juos iš Knygos į gyvenimą (kad Žodis taptų kūnu). Todėl ir gėda, kad čia per mažai nuveikus esu... Tai kartu atsakymas ir į paskutinįjį klausimą:)

mm portretas

Sunku

Sunku su tais pasauliečiais... Čia turbūt ir aiškinti labai daug nereikia. :) Dažnai pasitaiko, kad primetinėja savo tiesas - kad neįdomu, kad nuvalkiota, kad nešiuolaikiška ir... O kad taip ir pasibaigtų! Ir skaudesnių dalykų tenka išgirsti... Ir man tai rūpi, nes gyvenu su tokiais ir tarp tokių žmonių... Ir vis norisi, kad tas gyvenu kuo gražesnis būtų... Bet ne apie tai aš dabar. :)

Jau kurį laiką manęs nepaleidžia mintis - o kas būtų, jeigu būtų atvirkčiai? Jeigu gyvenčiau pasaulyje, kuriame ne pasauliečių būtų daugiau, bet tikinčių žmonių? Koks tada būtų mano elgesys? Chm... :)

Ir drąsina mane ši mintis. Ne gyventi prisitaikėliškai, bet gyventi savo gyvenimą. Ne būti kažkuo kitu ir elgtis taip, kaip kažkas nori, kad aš elgčiausi, bet būti savimi, gyventi tuo, kas man yra svarbu, ir tikėti tuo, kuo tikiu. Jėzumi Kristumi. Vieninteliu. Ir nieko daugiau.

Karolism portretas

Būti krikščionimi...

Man būti krikščioniu, tikru krikščioniu, būtų garbė, jei aš juo tikai būčiau... Būna, kad ir gėdijuosi... Kaip ir Martyna rašė, rinkčiausi tarpinį variantą. Kartu ir garbė, ir kartais gėda.

Ar kiti yra pastebėję? Taip, bet kartu ir ne, nes mano pavyzdys kitiems nėra labai geras ir tai vienas didžiausių mano minusų. Kaip ir tekste, kitoje šalyje, net mieste, jausčiausi kaip namie, nes dar būčiau nepažįstamas, ir toje vietoje turėčiau tarsi naują pradžią parodyti krikščionybę.

Ką pats manau apie save? Manau jau atsakiau.

Ir dar. Užkliuvo: Jie gyvena ant žemės, tačiau yra Dangaus piliečiai.
Dangaus piliečiai - šventieji. Jie (krikščionys) - Dangaus piliečiai. Manau tie, kurie yra paskelbti šventaisiais - jie tikrai yra krikščionys ir mums jie yra labai geri pavyzdžiai. Mylėkime šventuosius.

Karolism portretas

Alfa

Ir dar, :] alfa kursuose buvo kalbama apie tikėjimą. Turim rasti atsakymą į klausimą ar esu krikščionis. Dievas nori konkretumo. Juk negalim vieną dieną būti krikščionimis, o kitą - ne.

Tikėjimas - priimti Dievo pažadus ir išdrįsti jais tikėti.

Tačiau galiausiai, jei kas paklaustų: "Kokia tavo religija?", atsakyčiau: "Krikščionybė".

Laimutė portretas

Tikėsiu

Aš tikiu "madingai" ...ir to visai nesigėdiju. O jei jau kas bando "išmušti" savo neva teisingais pastebėjimais, kad gėris yra tai, o ne kitaip, žino, kad man tai neveikia...:)

O kai jau visai būnu prie išdavystės ribos, kas būna labai retai, bet... visada prisimenu amžinybę, o kas bus tada, kai Jis suabejos mano meile Jam. Šito norėčiau mažiausiai. Todėl kasdienybėje, kad ir sunku, bet stengiuosi gyventi krikščioniškai. Taip, stengiamės...

antanas portretas

Myliu draugę "madingai"

Aš myliu savo draugę (žmoną) "madingai"... ir to visai nesigėdiju. O jei jau kas bando "išmušti" savo neva teisingais pastebėjimais man tai neveikia. P.S. Draugystė (santuoka) būtų seniai sugriuvusi, jei būčiau neklausęs kitų patarimų. Kai mums pataria, ne visi pastebėjimai yra blogi, į kai kuriuos manau reikėtų įsiklausyti.

O kai būna prie išdavystės ribos, kas būna retai, bet... visada prisimenu skyrybas, o kas bus tada, kai ji suabejos mano meile? (Jaučiasi ne meilės, bet baimės skonis).

Todėl kasdienybėje nesistengiu mylėti, bet gyvenu Meile.

Pakartojau tavo mintis, bet daug kas man pačiam atsiskleidė.

Laimutė portretas

Vis dar tikiu

Kas tinka tavo santykiams, netinka mano tikėjimui.:) Man tikėti, tai laukti staigmenos iš Dievo.

Šventai tikiu, kad Dievas gali man "priburti" fantastinių dalykų.  Tau taip pat. TIKIU...

Tomas portretas

O turėtų...

Ar tikrai? Juk tikėjimas - irgi santykis, ne kas kita, kaip meilė Dievui ir Jo Meilė mums :)
O tikėti - tik laukti?

antanas portretas

Prasminga kančia

Vienas iš blogio bruožų yra tas, kad mes kenčiame ne iš meilės. O jeigu kentėtume iš meilės, ji nebūtų tokia baisi, ir pragaras nebūtų pragaru. Kančia tebūtų priemone meilei parodyti, įrodyti. Plg. Magnificat

web sprendimas c-4