Kodėl einame į bažnyčią

Temą gal ir ne visai vasarišką užvedu, nes apmąstymui, susikaupimui labiau vėlyvo rudens laikas tinkamas, bet...

Kai šilta, gražu, gera, kai tokia nuostabi gamta, galima taip pat pasidžiaugti, o gal ir padėkoti už tai, ką turime, matome, kuo gyvename, ką gauname...

Nors dažniausiai Dievą, Angelą sargą prisimename kai kažkas skaudaus, liūdinančio, sukrečiančio gyvenime atsitinka...

Ar tik tada pradedame eiti į bažnyčią?

PT portretas

Klausimas...

Klausimas...
'Kodėl einame į bažnyčią?' 

Labiausiai šiandienė 'tikinčiųjų' laikysena perša atsakymus: iš inercijos, taip priimta, tradicija, taip reikalauja tėvai ir seneliai, Krikštas reikalauja... ir pan :)

Tačiau, Bažnyčia visų pirma yra pakrikštytųjų bendruomenė, o tik po to 'stogas virš galvos'. Bendruomenės tikslas yra burtis ir būti vieniems dėl kitų (ne dėl savęs); įsiveržti į kito uždarumą, vienišumą, kad visi būtų 'viena'.

Manau, kad neišgyvendami tikėjimo bendrystės, 'tikintieji' negali atsakyti į šį klausimą. Mišios jiems - paslaptinga, nesuprantama apeiga, vienijanti nebent nesusigaudymą 'kas vyksta'. O negi tai pripažinsi ir apsikvailinsi..?

Todėl dar norėtųsi patikslinti diskusijų klausimą - 'Kodėl renkamės į bendruomenę?' (kas Jums yra bendruomenė ir kaip ją jaučiate, kada ir kaip ją išgyvenate?)

:) + :) + :) + :( + :) = :)
:) + :( + :( + :( + :( = :)
:( + :( + :( + :( + :( = :)

Norėjau pasakyti, kad man, Kristaus Kryžiaus Aukos suvienyta bendruomenė yra atskirta nuo nuodėmės, todėl, visada džiūgaujanti :) 

antanas portretas

Bažnyčia

Pradėjau eiti į bažnyčią kai man buvo 22 metai. Gyvendamas nekrikščionišką gyvenimą, buvau visiškai patenkintas, gyvendamas ta diena kuri buvo duota. Sutikau žmogų, kuris iš esmės padėjo man pakeisti požiūrį į Dievą ir Bažnyčią.

Į Bažnyčią kaip 'į pastatą' einu, nes pasaulyje sakralesnės vietos neradau. Niekur kitur, nes pats pasaulio Valdovas nužengia ant Dievo Stalo. Jūs tik įsivaizduokit, kaip gera būti bažnyčioje... :)

Bažnyčia kaip bendruomenė. Be bendruomenės nelabai įsivaizduoju Mistinio Kristaus Kūno buvimo. Bendruomenė man reikalinga, kad galėčiau stiprinti savo tikėjimą ir juo dalintis. Kristus palyginimuose Bažnyčią lygina su garstyčios grūdeliu. Taip ir Molėtuose tas grūdelis yra... :)

vilma k portretas

Einu

Kiek save prisimenu, į bažnyčią einu nuo vaikystės. Kadangi tėvai gyvena prie pat bažnyčios, klebonas kaimynas, tai dažnai eidavau į bažnyčią, vos tik pamatydavau, kad jau renkasi žmonės. Žinoma, vesdavo ir tėvai, močiutė, bet man patikdavo vienai (manęs ieškodavo...paskui apsiprato). Kartais 
klebonas namo parvesdavo, dar pas save į svečius pasikviesdavo, saldainių duodavo ir taip visokių skanėstų. Gražūs išliko prisiminimai; klebonija, bažnyčia...

Aplankau; ta pati bažnytėlė, tik mes pasikeitę...

Einu, bet kodėl, negaliu pasakyti, tiesiog 'tai' jau manyje.

Karolism portretas

Kodėl?

Jis tarė: „Ateikite ir pamatysite“. Tada jiedu nuėjo, pamatė, kur jis gyvena, ir tą dieną praleido pas jį. (Jn 1, 39)
:)

gabi31 portretas

Aš einu...

Aš einu į bažnyčią, nes aš ten pamirštu visus savo rūpesčius ir susitelkiu į malda...
Man gera... malonu... jauku... :)

Gintaute portretas

Aš einu į bažnyčią...

Aš einu į bažnyčią, nes man ten labai gera, jauku, susikaupiu per pamaldas maldoms, pamirštu viską, kas buvo liūdna, ir nusišypsau kitiems, nes man gera labai... Jaučiu labai stiprų ryšį su Dievu Jo namuose:)

Aurelija portretas

Užtikau...

Užtikau šią vietą ir noriu pasakyti, kad Kristus nėra "kažkas" pastatytas šalia, bet yra "kažkas viduje": tavo džiaugsme, tavo nuovargyje, tavo suokalbiškume ar tavo sambūvyje, tavo pasišlykštėjime ar tavo simpatijoje. :]

Einu į bažnyčią, nes man nuolat reikia pripažinti Tą, kuris kuria mane čia ir dabar ir su Kristumi man nuolat prasideda kažkas nauja: šiandien, vienuoliktą, pirmą, dešimtą valandą; rytoj, trečią, ketvirtą valandą... Bet kurią akimirką prasideda kažkas nauja. 

web sprendimas c-4